Šventovė

Nejaugi gyvybės eliksyras — tai tik ilgus amžius žmoniją persekiojanti idée fix, bevaisės senovės alchemikų pastangos ir apsukrių šarlatanų pasipelnymo šaltinis? Neskubėkime daryti išvadų, kol neperskaitėme Raymondo Khourio trilerio „Šventovė“. Neįtikimi herojų nuotykiai mūsų dienų Viduriniuosiuose Rytuose, ieškant šimtmečių senumo knygos su joje atskleista neįkainojama ir kartu mirtinai pavojinga paslaptimi verčia tuo suabejoti. Rūsčti šių laikų Libano ir Irako realybė čia netikėtai susiejama su tokių kontroversiškų istorinių asmenybių kaip „nemirtingojo“ XVIII a. alchemiko grafo De Sent Žermeno ir Neapolio kunigaikščio Raimondo di Sangro gyvenimo detalėmis. Jų vaikaičius, kaip ir protėvius, it prakeiksmas tebelydi didžiojo alcheminio slėpinio — ilgaamžiškumo biocheminės formulės — paieškos. Po žiaurių išbandymų ir kvapą gniaužiančių išgyvenimų amžių paslaptis pagaliau ima sklaidytis nuošaliame šiaurinio Irako kalnų kaimelyje.

1975-aisiais, pilietinio karo Libane pradžioje, Raymond Khoury nusprendė persikelti iš savo gimtojo Libano į Rajaus (Ray) miestelį Niujorko valstijoje. Baigęs vietinę Rajaus mokyklą Raymond grįžo į Libaną ir pradėjo architektūros studijas amerikiečių Beiruto universitete. Studijų metais jis iliustravo keletą vaikiškų knygų Viduriniųjų Rytų žurnalistikos centrui, Oksfordo universitete. Khoury spėjo baigti Beiruto universitetą iki vėl prasiveržė pilietinis karas. 1984-ųjų vasarą 22-jo jūrų pėstininkų desantinio bataliono jis buvo evakuotas iš Beiruto.

 

Persikėlęs į Londoną, Khoury tapo nedidelės architektų sąjungos nariu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje daugelyje Europos vietų architektūra išgyveno didelį nuosmukį, tad jis nusprendė išbandyti kitas karjeros galimybes ir įstojo į Europos verslo administravimo institutą Fontenblo (Fontainebleau) miestelyje, Prancūzijoje. Baigęs institutą ir tapęs verslo magistrantu, jis vėl grįžo į Londoną ir įsidarbino Banque Paribas.

Po kiek laiko jis vis dėlto paliko bankininkystės pasaulį ir grįžo prie savo kūrybinių šaknų. Lankydamasis Bahamų salose su nekilnojamojo turto pardavimo reikalais, jis sutiko Volstrito bankininką, kuris domėjosi kino verslu — kartu su Holivudo rašytojais kūrė scenarijus. Khoury pasiūlė bankininkui idėją, ir ši jam pasirodė originali: nuspręsta pasamdyti profesionalų scenaristą ir realizuoti šią idėją — sukurti filmą. Tada buvo paskambinta į Los Andželą ir bandyta nupasakoti scenaristui visą reikalą. Po keleto bevaisių pastangų pateikti scenaristui aiškų vaizdą, jis nusprendė pats parašyti scenarijaus pagrindus. Kai Khoury partneriui į rankas pateko scenarijaus apmatai, šis pareiškė: „Mūsų žmogus Los Andžele nerašys šio filmo scenarijaus. Rašysi tu, nes tu esi rašytojas.“

Khoury parašė filmo scenarijų, ir šis tais pačiais metais buvo nominuotas Fulbright premijai. Po metų taip pat ir kitas jo scenarijus — pusiau autobiografinis pasakojimas apie jo mokslo metus kolegijoje per pilietinį karą buvo nominuotas Fulbright premijai. 1996-aisiais jis įsigijo Melvino Brego romano „Batermero mergelė“ (The Maid of Buttermere) filmo teises ir šiam kūriniui parašė scenarijaus aranžuotę. Tuo pat metu sukūrė pradinį „Paskutinio tamplieriaus“ (The Last Templar) scenarijų. Greitai Variety buvo paskelbta, kad Robertas De Niras ėmėsi kūrinio „Batermero mergelė“ prodiuserio darbo ir pagrindinio veikėjo vaidmens. Nuo to laiko Khoury dirbo kaip filmų scenaristas ir prodiuseris Londone ir Los Andžele. Dabar jau penktą sezoną darbuojasi BBC kanale su populiariomis Spooks serijomis, JAV žinomu kaip MI-5. Taip pat jis rašo „Paskutinio tamplieriaus“ scenarijaus aranžuotę ir ruošia naują romaną. Raymond Khoury gyvena Londone su žmona ir dviem dukromis.