… Yra papildomų sąlygų

Jurgio Gimberio reliatyvumo teorija

Įsimintiniausiu 2011-ųjų Kauno menininku neseniai pripažintasis Jurgis Gimberis pastaruoju metu kone kasmet išleidžia po naują humoreskų rinkinį (2005, 2006, 2008, 2009, 2011), o tai reiškia, kad tais metais kauniečių rašytojų bibliografijoje garantuotai rasime mažų mažiausiai bent vieną filosofiškai angažuotą knygą. Pastaroji, „Yra papildomų sąlygų“, kaip rodo antraštės ir paantraštės semantika, paremta reliatyvizmo nuostatomis. Paantraštė: „... yra žmonių, kurie tvirtai žino, kas yra teisinga, kas neteisinga, kas gerai, kas blogai, kas dera, kas ne, kas gražu — negražu. Aš visada sakiau, kad yra papildomų sąlygų. Matyt, bandau susitarti su sąžine...“ Reliatyvistų giliausiu įsitikinimu, netgi diametraliai priešingos loginės ir pažintinės vertybės (tiesa—melas), etinės (gėris—blogis), estetinės (grožis—bjaurumas), teologinės, arba metafizinės, (sacrum—profanum) bei su jomis susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio. Panašia kryptimi mąstydamas, kadaise A. Einšteinas atrado mūsų iškreiptą erdvėlaikį ir galimybę keliauti laiku. Jam įkandin seka bei kažką tokio fundamentaliai ir grakščiai iškreipto savo asmeninėje visatoje bando atrasti ir Gimberis. (Nepaisant šiokių tokių abejonių: „Amerika atrasta, dviratis išrastas, daugybos lentelė parašyta — nedaug trūksta, kad pradėtum nuobodžiauti.“ — p. 40)

Ir atranda, su kaupu, jau pirmajame, vaizdžiai iliustruotame, knygos tekste „Amen“, kuriame skvarbiu dailėtyrininko mėgėjo žvilgsniu iš esmės pateikiama sociologinė Van Gogho garsiojo paveikslo „Bulvių valgytojai“ interpretacija. Tačiau pasirinkus ne plokštumos, o erdvėlaikio perspektyvą. Paveikslo projekcija čia taip einšteiniškai vingriai iškreipiama, kad kelionė laiku tampa ne tik įmanoma, bet ir akivaizdi. Taip pat ir žavi, jei vertintume estetiniu požiūriu. Penketas Šančių varguolių valgo bulves, ateina maestro Van Goghas ir juos nutapo. Gimsta šedevras. Smagi kelionė laiku humoreskos autorių inertiškai švysteli dar toliau į praeitį, per daugiau nei tris tūkstantmečius, ir gimsta iliustruotas autokomentaras: Gimberio, ganančio faraono jaučius, fotomontažas — kaip jo kelionės laiku patvirtinimas.

Beje, ironiškai iškreipta laiko dimensija perteikiama ir paties autoriaus „Piešiniuose ant uolų“, kurie atlieka ne vien tik iliustracijos, bet ir visos knygos struktūros vienijimo funkciją. Struktūros požiūriu preciziškai parinkta vieta humoreskai „Yra papildomų sąlygų“ — ja užbaigiama pirma knygos dalis. Pastarajame tekste smagiai sužaidžiama paradoksaliomis laiko santykinumo įžvalgomis ir kūrinėlis prasmingai susišaukia su pirmąja humoreska, podraug įrėmindamas knygos kompoziciją. (Antrą knygos dalį sąlygiškai — sic! — būtų galima laikyti tarsi atskira knyga, nes ten skelbiami visai kito žanro tekstai — kelių eilučių pastebėjimai, mintys ir pan.)

Minėtoje humoreskoje „Amen“ ironija nuspalvintas reliatyvizmas bent jau tam laikui demitologizuoja sustabarėjusias sacrum—profanum normas ir vertinimus. Šiuo požiūriu jai artima humoreska „Kur pradžia?“ (Tiziano „Šventojo Sebastijono“ mūsų dienų įvaizdis, atitikmuo, suvarpytas „Energijos, Finansų, Rūpybos, Prekybos, Darbo, Nedarbo, Kultūros, Vandenų ir Dujų bei kitokių Mokesčių“ strėlių.). Taip pat „Romantikas“. (Rudens spalvų ir lapų šiugždesio po kojomis keliamą romantišką nuotaiką trikdo asociacijos su banknotų šnaresiu ir bandymais prisiminti, kas pavaizduota ant penkių šimtų litų kupiūros.) Tautiečio sąmonėje paradoksaliai besireiškiantis gėrio—blogio santykinumas, kai bandoma genetiškai atkoduoti vadinamuosius „švogeriškus“, moderniau kalbant — korupcinius, ryšius humoreskoje „Gal turit pažįstamų?“ (Ne taip svarbu, kad sudegė sandėliukas — svarbesnė užmegzta nauja pažintis su gaisrininku.) Besimainantys tiesos—melo atspalviai ryškinami „Žaviose spalvose“. („Bet jei visą gyvenimą sakytum ir darytum tik tai, kas teisinga ir taisyklinga, tikslinga ir racionalu – gyvenimas netektų kai kurių žavių spalvų. Tada jau tikrai užsistaugtum.“ — p. 20) 

Beviltiškos komentatoriaus pastangos! Vos tik Jurgio tekstą pradedi perpasakot, dingsta visas situacijos komiškumas, ji tampa banaliai kasdieniška, lėkšta. Kaip toji pastaba su žvaigžde į nuorodą „Yra papildomų sąlygų“ įvairiose mūsų kasdienėse buhalterinėse sutartyse — juk jeigu ne Gimberis, niekad nebūtum įtaręs joje slypinčios filosofinės potekstės