9789955136125-tevas-gorijo_1471951938-39da40316b513fde00c2577faa4165bb.jpg

Skaityti ištrauką

Tėvas Gorijo

Honoré de Balzac

Iš prancūzų kalbos vertė Vincas Bazilevičius ir Dominykas Urbas
15x22x3,2 cm, 368 p., kietas viršelis, aplankalas,
Jotema, 2016 m.

Knyga išspausdinta labai kokybiškame Munken Premium popieriuje,
kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu.

ISBN 978-9955-13-612-5

Vokė namuose keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus teisės studentas, trokštantis patekti į aukštuosius visuomenės sluoksnius, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis Votrenas ir buvęs makaronų fabriko savininkas Gorijo. Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios jo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių savo sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti.

Išskleisti Suskleisti

Honoré de Balzac (Onorė de Balzakas) — prancūzų rašytojas, romanistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.

Baigęs mokslus įvairiuose pensionuose, tėvų pageidavimu įstojo į Teisės fakultetą ir pradėjo dirbti klerku. Tėvai vylėsi, kad sūnus perims notaro, pas kurį dirbo, kontorą. Tačiau baigęs mokslus Honoré atsisakė toliau dirbti teisininku. Nusprendė tapti literatu. Tėvams nelabai patiko šis sūnaus sprendimas, vis dėlto jie davė jaunuoliui dvejus metus literatūriniam talentui išbandyti. Tuomet H. de Balzac parašė eiliuotą tragediją „Kromvelis“. Deja, šeimos ir artimų draugų pritarimo dėl savo pasirinkimo nesulaukė.

Kūrybinį kelią H. de Balzac pradėjo avantiūriniu ir istoriniu romanu, bet jau netrukus iš romantizmo ėmė juoktis. Jis pajuto, kad jo kūrybos sritis — plati gyvenimo tikrovė. Vaizdavo visą anų laikų prancūzų gyvenimą, nieko neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.

H. de Balzac — žmogus, kone fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės ligi mirties jis grūmėsi, norėdamas įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis. Todėl nenuostabu, kad jis kasdien rašė bent po 10, o įkvėpimo pagautas net ir po 14-16 valandų, dažniausiai naktimis. Rašytojo manymu, meno kaip ir mokslo paskirtis — padėti žmonijai. Literatūra — žinių šaltinis. Pats Honoré save vadino „prancūzų visuomenės sekretoriumi“. H. de Balzac yra sakęs: „Menininkas yra didesnis už karalių: jo kūriniai veikia žmones ištisus šimtmečius, o karaliaus galia baigiasi su jo mirtimi.“

Išskleisti Suskleisti