Sala

„Sala“ — neįtikėtinas emocinis užtaisas, kviečiantis aplankyti nuostabiąją Kretą. O iš jos ir Spinalonga, kurioje kadaise buvo įkurta raupsuotųjų kolonija, ranka pasiekiama. Patirkite skausmingą gyvenimo istoriją, pamatykite kerinčio grožio kraštą.

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į motinos gimtinę Kretoje, netikėtai atranda Spinalongą — dabar jau nebegyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir netolimos praeities liudininkus, menančius ne tik Spinalongos pasmerktųjų kančias, bet ir su jomis susijusią merginos giminės istoriją, taip rūpestingai slepiamą motinos. Ką išgyveno Aleksis prosenelė, kai ją, susirgusią raupsais, atskirtą nuo bendruomenės ir vaikų, į amžinojo įkalinimo vietą valtele plukdė mylimas vyras? Kaip jautėsi įkandin keliavusi ir viena iš jos dukterų?.. Iki pat šių dienų Aleksis motina Sofija savo sieloje nešioja piktos lemties žymę — klaikios savo tėvų šeiminės dramos, išdavystės ir keršto paliktą pėdsaką… Praeities paslaptys merginą užgriūva tokiu asmeninio gyvenimo momentu, kai tenka susimąstyti dėl savo ateities. Kaip Aleksis apsisprendimą nulems netikėtai atsiskleidusi dramatiška giminės patirtis?..

Šios įstabios, skaitytojų itin pamėgtos istorijos tęsinys — naujame Victorios Hislop romane „Vieną rugpjūčio vakarą“.

Viktorija Hislop — rašytoja ir žurnalistė. Jos kelionių apybraižos publikuojamos Sunday Telegraph, Mail on Sunday ir kai kuriuose žurnaluose. Taip pat ji nuolat rašo straipsnius lavinimo ir ugdymo klausimais Daily Telegraph ir trumpas biografines apžvalgas Woman & Home.

Skaidrus praeities išpažinimas

„Kaip gali būti, kad man dvidešimt penkeri, o taip beviltiškai abejoju dėl savo ateities? — klausė ji savęs, kraudamasi lagaminą kelionei. — Esu bute, kuris ne mano, ruošiuosi atostogoms, gautomis iš darbo, kurio nemėgstu, su vyru, kuris man vargu ar rūpi. Kas man yra?“ Apnikta tokių minčių rašytojos Viktorijos Hislop romano „Sala“ veikėja britė Aleksis Filding su savo sužadėtiniu rengiasi kelionei į Graikiją, Kretos salą, iš kurios yra kilusi jos motina Sofija. Tačiau tai beveik ir viskas, ką ji žino apie savo mamos praeitį. Tiesa, dar yra sena motinos tetos Marijos ir dėdės Nikolo įrėminta fotografija tėvų miegamajame, kurią Aleksis prisimena nuo pat vaikystės, bet apie tuodu žmones irgi daugiau nieko nežino. Su broliu užaugusi darnioje, juos mylinčioje šeimoje, baigusi istorijos mokslus universitete ir dabar muziejuje dirbanti Aleksis priartėja prie tokios savo gyvenimo ribos, kai reikia apsispręsti dėl vedybų, bet ji kone pasąmoningai nujaučia neturinti jokios gyvenimo patirties, jokio tvirtesnio dvasinio pagrindo ar bent jau tinkamo pavyzdžio, kuris padėtų išsklaidyti abejones ir priimti geriausią sprendimą. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti motina, kuri jos amžiaus jau buvo laimingai ištekėjusi ir augino du vaikus, bet Sofija ne tik nesidalija su dukra savo jaunystės patirtimi, bet ir budriai slepia savo buvusios šeimos praeitį. Ir štai dabar Aleksis pasitaikė puiki proga apsilankyti krašte, kur gimė ir užaugo jos motina, be to, tam neprieštarauja ir pati Sofija, įduodama laišką ten tebegyvenančiai Fotini Davaras, kuri turėtų priimti ir pasirūpinti atvykusia jos dukra.

Vos tik atsidūrusi gimtajame motinos kaimelyje Plakoje, Aleksis susidomi nuo kranto vos įžiūrima nedidele salele Spinalonga — dabar jau nebegyvenama, bet iki šiol išlaikiusia nuo 1903 iki 1957 metų ten buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Mergina apsilanko Spinalongoje kaip turistė, apžiūri raupsuotųjų kaimelio liekanas ir svarsto, ką turėjo išgyventi čia ištremtieji, pasmerkti visą likusį savo gyvenimą praleisti tarp tokio paties likimo nuskriaustųjų. Sugrįžusi atgal į Plaką, Aleksis susitinka su Fotini Davaras, artima Aleksis močiutės ir jos sesers jaunystės drauge. Fotini merginai papasakoja jos motinos giminės trijų kartų istoriją. Būtent ši dramatiška sakmė, glaudžiai susijusi su Spinalongos raupsuotųjų kolonija ir iki širdies gelmių sukrėtusi Aleksis, sudaro romano “Sala” pagrindą.

Aleksis prosenelė Elena, mokytoja iš pašaukimo, suserga raupsais ir išvežama į Spinalongos salą. Likimo ironija: dar prieš ištremiant Eleną, jos vyras, Aleksis prosenelis Georgijus, savo žvejybiniu laiveliu gabendavo produktus į raupsuotųjų koloniją, taigi į amžinąją tremtį jam pačiam tenka plukdyti ir savo žmoną, namuose visam laikui palikusią dvi mažametes dukteris Aną ir Mariją, Aleksis močiutę ir jos seserį. Bėga metai, Elenos liga progresuoja ir moteris Spinalongoje miršta. O vėliau šeimą ištinka dar vienas likimo smūgis: raupsais suserga jaunesnioji iš dukterų Marija, ir šįsyk Georgijus, vienintelis tarpininkas tarp Spinalongos ir Kretos, į pasmerktųjų salelę plukdo mylimą dukterį. Laimei, Marijai likimas palankesnis: 1957-aisiais atrandami veiksmingi vaistai nuo raupsų, Spinalongos raupsuotųjų kolonija likviduojama, o Marija saloje sutinka savo gyvenimo meilę — gydytoją Nikolą, būsimąjį vyrą. Deja, Marijos sugrįžimą į namus paženklina dar viena neganda: už neištikimybę Marijos seserį Aną nužudo šios vyras, jis suimamas, uždaromas į kalėjimą, jųdviejų dukra Sofija lieka be tėvų. Mergaitę įsivaikina jos teta Marija su vyru Nikolu ir augina kaip savo tikrą dukterį, Sofijai neprasitardami apie negarbingą augintinės tėvų tragediją. Bet ateina laikas, kai Sofija sužino visą tiesą apie šeimą, ir patyrusi dvasinį sukrėtimą ūmaus būdo mergina visam laikui palieka ją mylinčių globėjų namus, paskui išteka, persikelia gyventi į Angliją ir susilaukia dukters Aleksis, kuri dabar vieši Fotini namuose Plakoje ir klausosi neįtikėtino išpažinimo apie savo giminę…

Romanas „Sala“ — dramatiška likimo nuskriaustųjų ir žmogiškosios atjautos, goslių aistrų ir pasiaukojamos ištikimybės, išsiskyrimų skausmo ir skaidrių suartėjimų istorija. Vėliau Aleksis pasakys savo motinai: „Klausydamasi Fotini pasakojimo apie tavo šeimą ir apie tai, ką jiems teko išgyventi, aš buvau priblokšta, kaip stipriai jie mylėjo vienas kitą. Sirgdami ir sveiki, turte ir skurde, kol mirtis juos išskyrė…“ Ir šiais žodžiais dukra privers Sofiją pagaliau pažvelgti į savo pirmtakus lyg į dramos personažus, pamatyti ne pažeminimą, išdavystę ir raupsus, kurių ji visą gyvenimą taip gėdijosi ir slėpė netgi nuo savo vaikų, o heroizmą, aistrą ir meilę — visa tai, kas jos dukrai Aleksis padės išsilaisvinti iš dabartinės dvasinės sumaišties ir abejonių dėl savojo pasirinkimo.