Rūstybės kekės

XX a. 4-asis dešimtmetis, JAV. Didžioji depresija — sunkiausia ir ilgiausia šiuolaikinio pasaulio ekonominė krizė. Artimą žmonių ryšį su žeme nutraukia mašinos, ryžtingai keičiančios rankų darbą, prievartaujančios žemę, kelyje nušluojančios namus, kaimus ir ištisus gyvenimus. Nuo žemės nuvarytieji rengiasi į kelionę: ieškodami darbo, genami oraus gyvenimo vilčių, patraukia į vakarus.

Džodų šeima, nuskurdę Oklahomos fermeriai, išvyksta ieškoti laimės turtingoje Kalifornijoje, bet vietoj nubalintų namukų ir apelsinų giraičių juos pasitinka skurdi kasdienybė lūšnynuose, alkis ir nesąžiningi žmonės, savo rankose sutelkę galią bei turtus. Tokiomis sąlygomis dorasis nusikalsta, naivusis sprunka, o tylusis pakyla į kovą.

Romanas „Rūstybės kekės“ pasakoja priespaudos ir diskriminacijos kupiną migrantų istoriją, kuri peržengia savo laiko ir erdvės ribas ir, kaip tikras klasikos kūrinys, atskleidžia žmogaus ryšio svarbą su kitu žmogumi, savo šeima ir bendruomene.

Amerikiečių literatūros klasiko Johno Steinbecko romanas „Rūstybės kekės“ (1939) laikomas geriausiu šio rašytojo kūriniu, už jį autorius pelnė prestižines Pulitzerio ir Nacionalinę knygų premijas. 1962 m. už realistinę kūrybą, kurioje socialinė problematika dera su švelniu, atjaučiančiu humoru, Steinbeckas apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Vos pasirodęs romanas sutiktas itin prieštaringai: tapo nacionaliniu bestseleriu, bet sulaukė ir griežtos kritikos, o Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždraustas. Dėl religinių motyvų bei „nešvankių“ scenų senasis vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1947 m., buvo kupiūruotas. Po daugiau nei septyniasdešimties metų skaitytojams pristatomas naujas Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ vertimas.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

 

 

Pirmasis amerikiečių klasiko Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“vertimas lietuviškai pasirodė dar 1947-aisiais, paslapčia nuguldamas į bibliotekų lentynas. Neseniai leidykla „Jotema“ išleido naują, Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės parengtą šio romano vertimą — taip plačiajam skaitytojų ratui pristatydama svarbiausią, tačiau daugelio užmirštą Nobelio premijos laureato kūrinį. 

Knygos pasakojimo centre — amerikiečių valstiečių Džodų šeima, Didžiosios depresijos metais paliekanti savo mylimą Oklahomos žemę ir keliaujanti ieškoti laimės svetur. Praradę gimtinę ir išsižadėję savo namų, Džodai vyksta per visą šalį į išsvajotąją Kaliforniją — kur pakelėse auga sultingi apelsinai, o žmogus gali jaustis žmogumi. Tačiau atvykę į vieną darbo stovyklą jie susiduria su kitokia nei žadėta realybe. Steinbeckas, žinomas darbininkų klasės šalininkas, „Rūstybės kekėse“ aprašydamas sunkų paprastų žmonių darbą ir bandymą susikurti geresnį gyvenimą, smerkia kapitalizmą ir kritiškai žvelgia į technologijas, atėmusias iš romano veikėjų galimybę užsidirbti.

 

„Rūstybės kekėse“ Steinbeckas skaitytojams pristato tai, kas iš tikrųjų vyko jo gimtinėje, Salinase, ir JAV sudėtingu ekonominiu laikotarpiu: „Dabar ūkininkavimas virto pramone, ir šeimininkai sekė Romos pavyzdžiu, nors to nežinojo. Jie atsiveždavo vergų, nors jų taip nevadino: kinų, japonų, meksikiečių, filipiniečių.“ (192 p.) Nors kūrinys Amerikoje susilaukė daug dėmesio, buvo įvertintas, tačiau viešas autoriaus pasisakymas prieš valstiečių išnaudojimą, papiktino Kalifornijos ūkininkų asociaciją. Buvo surengtas streikas, „Rūstybės kekių“ knygos sudegintos, o autorius tapo nekenčiamiausiu žmogumi savo gimtinėje. 

Skaitant šį amerikiečių klasiko kūrinį galima nesunkiai įsivaizduoti įtaigiai aprašomą keliautojų kančią, nevengiant perteikti kasdienių darbininkų patiriamų žiaurumų: policininkų, prižiūrėtojų elgesys, lyg valstiečiai būtų vergai, prastai apmokamas sunkus darbas, nuolatinis skurdas ir badas. Kai kurios scenos sukrečia ir leidžia lengviau suprasti „vergų“ kasdienybę: „Atvežtiniai baudžiauninkai būdavo mušami, gąsdinami ir marinami badu, kol kai kurie grįždavo namo, o kai kurie sužvėrėdavo ir būdavo nužudomi ar išvaromi iš šalies.“ (193 p.)

Romane taip pat atsispindi Steinbecko požiūris į žmogaus sąsają su gamta, žeme. Jis kritikuoja technologijų paveiktą žmogų, kuris negerbia žemės, ja naudodamasis tik tada, kai siekia naudos: „Tad šeimininkai nustojo dirbti savo ūkiuose. Jie ūkininkaudavo popieriuje; ir pamiršo žemę, jos kvapą, jos jausmą, prisimindavo tik tiek, kad ji jiems priklauso, prisimindavo tik tai, ką iš jos gaudavo ir ką prarasdavo.“ (193 p.) Kūrinyje vis minimi visai baudžiavinei sistemai vadovaujantys „bankai“, žemės bendrovė — pabaisa, kuriai priklauso žemė, ištisi ūkiai, mašinos, žmonės — viskas. Ji nėra žmogus, jai nereikia maisto, ji minta pelnu, kurį susikrauna sukeldama skausmą valstiečiams, atimdama visą jų gyvenimą. 

 

Romano pavadinimas kilęs iš frazės, minimos Naujajame testamente. Steinbeckas šį motyvą panaudoja ir pačiame kūrinyje. Nuolatinis žmonių keliavimas iš vienos vietos į kitą, badas, skurdas, savo žemės neturėjimas — visos emocijos kaupiasi vargšų žmonių širdyse: „žmonių akyse — nesėkmė; ir alkanųjų akyse auga rūstybė. Žmonių sielas užpildo rūstybės kekės, jos sunksta, sirpsta ir duos derlių.“ (295 p.) Svarbų vaidmenį knygoje atlieka ir buvęs pamokslininkas Keisis. Pavargęs būti kitų balsu, tačiau radęs progą išgelbėja jam padėjusią šeimą, vėliau kildamas į kovą prieš neteisybę ir santvarką. Jis nebevadina savęs pamokslininku, tačiau kūrinyje perteikia svarbias ir aktualias žmogiškas vertybes, atskleidžia žmonių bendrystės svarbą, kovoja už savo įsitikinimus.

„Rūstybės kekėse“ svarbus vieningos šeimos paveikslas, tačiau viso kūrinio eigoje matomi jos išgyvenami pokyčiai, besikeičiančios rolės. Kiekvienas šeimos narys, tarsi medžiai audroje, atlaiko gyvenimo iššūkius arba nusvyra žemyn palikdamas savąjį mišką. Aiškiai matomas vyro, kaip „šeimos galvos“, įvaizdis, tačiau istorijos eigoje Džodų motina „sulaužo taisykles“, stengdamasi išlaikyti šeimos vienybę pasipriešina vyrams. Tiek šeimos bendrystės, tiek tarpusavio santykių su kitais žmonėmis svarba atsiskleidžia buvusio pamokslininko Keisio lūpomis per tikėjimą ir Dievo žodį kelionės dykumoje metu: „vieną kartą išėjo į dykumą ieškoti savo dūšios, o sužinojo, kad neturi jokios dūšios, kuri būtų jo. Sako, sužinojo, kad turi tik mažą didžiulės dūšios gabalėlį. Sako, iš dykumos jokios naudos, nes tas mažas dūšios gabalėlis nieko nevertas, jei nėra su kitais, nėra visumoje.“ (357 p.) Tad žmogus, išgyvenantis sunkumus, šiuo atveju, skurdą, badą, namų ilgesį, turi laikytis išvien su šeima, ieškoti pagalbininkų. Steinbeckui svarbu ne tik atskleisti vergovės siaubus, bet ir apibrėžti tai, kas gali sustiprinti žmogų tokioje ribinėje situacijoje. Juk „Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų.“ (358 p.)

 

Pirmasis romano „Rūstybės kekės“ vertimas Lietuvoje buvo išleistas 1947 m. — Lietuvos okupacijos laikotarpiu. Steinbecko kūrinyje netrūksta kapitalizmo kritikos, todėl tų laikų Lietuvoje tai iš tiesų buvo aktuali tema. Šiandien atsivertus senajį vertimą juntamos XX a. lietuvių kalbos tendencijos, atrandama mums „senovinė kalba“. Pavyzdžiui, kukurūzai vadinami „kukurūza“, kai kurie pavadinimai retai arba visai nebevartojami, vietoje „j“ raidės galima rasti „ia“ — (piauti, biaurėtis ir t. t.) Tačiau kalba yra kintantis reiškinys, todėl naujai išleidžiamas šio romano vertimas neabejotinai reikalingas. Kadangi jame būtų vartojama ne tik šiuolaikinė lietuvių kalba, bet svarbu ir tai, kad šiuolaikinis skaitytojas šį pasaulinės klasikos kūrinį panorėjęs lengvai rastų bibliotekose ar knygynuose. 

Kiekvienas skaitytojas „Rūstybės kekėse“ gali atrasti jam aktualias temas. Steinbeckas ne tik iškelia to meto opias Amerikos politines, socialines problemas, tačiau tarpusavyje supina ir šeimos, religijos, bendrystės temas. Autoriaus knygoje išsakoma kritika technologijoms, žmonių darbo santykių pasikeitimui gali būti aktuali ir šiuolaikiniams ekonomikos vartotojams. Nuolat girdime, kad yra kuriami robotai, kompiuteriai, kurie pakeičia žmogaus darbą, taip tarsi atimdami jų darbo vietas — visa tai galima palyginti su romane prieštaringai vaizduojamais traktoriais ir mašinomis, nušalinančiomis paprastus amerikiečius nuo savo ankstesnių, darbinių pareigų. Vyresnio amžiaus lietuvių skaitytojai gali atrasti panašumų su mūsų šalyje anksčiau vyravusiu socializmu — valstiečių varymu į kolūkius, nuosavos žemės praradimu. Dar viena lietuvių skaitytojus ir romano veikėjus vienijanti tema — ekonominė krizė ir masinė emigracija. Kaip ir JAV, Lietuva nuolat patirdavo nemažai ekonominių sunkumų, išgyveno karus, tremtis, todėl nemaža dalis tautiečių palikdavo savo namus ir išvykdavo ieškoti laimės svetur. 

Galbūt iš pradžių gali pasirodyti, jog įvykiai šiame Steinbecko kūrinyje vyksta gana lėtai, tačiau būtent toks klasikinis pasakojimo būdas leidžia pailsėti nuo „greitojo“ šiuolaikinės literatūros skaitymo. Kaip ir minėjau, kiekvienas skaitytojas gali savaip išgyventi „Rūstybės kekes“ susiedamas jas su savo patirtimi ir atradasmas aktualių idėjų. Amerikiečių rašytojas paliečia „nemirtingas“ temas, todėl šį kūrinį galima laikyti pačia tikriausia XX a. klasika.

 

Parengė Iveta Kemerzūnaitė

 

 

Prieš daugiau nei 80 metų pasaulį išvydo svarbiausias amerikiečių klasiko Johno Steinbecko gyvenimo kūrinys „Rūstybės kekės“. Kritika, skirta stambiesiems ūkininkams, kapitalizmui ir žmonių išnaudojimui privertė suklusti ne tik Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir visą pasaulį. Nors iš pradžių romanas sukėlė daug nesutarimų tarp vietinių ūkininkų, jo egzemplioriai buvo deginami, o vėliau net uždraustas JAV ir Sovietų Sąjungoje, tačiau tai nesutrukdė jam įgyti pasaulinį pripažinimą. Romanas pelnė „Pulitcerio“ ir „Nacionalinės knygos“ premijas, o 1940 m. tapo bestseleriu – atspausdinta net 430 000 šios knygos kopijų! Po kelių metų prieštaringai vertinamas kūrinys pasiekė ir Lietuvą, tiesa, buvo kupiūruotas dėl tuometinės santvarkos. Šiandien leidykla „Jotema“ skaitytojams pristato naują romano „Rūstybės kekės“ vertimą, kurį parengė vertėja Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė. Ji sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie šį Steinbecko romaną, vertimo patirtimi ir atskleisti, kodėl rekomenduotų susipažinti su vienu garsiausių amerikiečių klasiko romanų.

 

– Ar galėtumėte trumpai apibūdinti Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ siužetą?

– Tai yra pasakojimas apie vieną amerikiečių šeimą Didžiosios depresijos ir ekologinės katastrofos metu. Jie praranda savo namus, ūkį ir keliauja į Kaliforniją. Mano, kad ten visiems užteks darbo, todėl iškeliauja ieškoti laimės svetur.

 

– Galbūt Džodų šeimos kelionę į Vakarus galėtume pavadinti amerikietiškos svajonės paieškomis? 

– Iš dalies. Nors amerikietiška svajonė galbūt labiau siejasi su savarankiškumu, t. y. kad viską gali pasiekti pats. Manau, Steinbeckui labai svarbu parodyti, kad XX a. amerikiečiai yra kapitalo, bankų ir ekologinės sistemos aukos. 

 

– Pirmasis „Rūstybės kekių“ vertimas Lietuvoje pasirodė 1947 m., o antrasis tik šiomis dienomis. Kaip manote, kodėl ilgą laiką niekas nesiėmė versti kūrinio?

– Tai labiausiai priklauso nuo leidyklų. Svarbiau, kad būtų kas išleistų, o išversti visada atsiras kam. Galbūt iš tiesų sunkiau pradėti leisti senesnius, klasikinius kūrinius. Leidybos verslas labiau remiasi naujausiais ir šiuolaikiniais autoriais. Be to, kai vienos ar kitos knygos vertimas jau yra, kurį laiką  naujo nereikia. Nerašyta taisyklė sako, kad naujas vertimas reikalingas maždaug kas penkiasdešimt metų, tad šiuo atveju labai neatsiliekame. Aišku, kalbant apie sovietinius vertimus, dažnai pasitaiko ir cernzūros ar iškraipymų, šio romano pirmasis leidimas irgi buvo kupiūruotas. Kadangi „Rūstybės kekių“ apimtis yra labai didelė, o investicijos leidyklai tikriausiai irgi nemažos, manau, kad labiausiai šio romano pasirodymą lėmė išorinės aplinkybės.

 

– Kas paskatino versti „Rūstybės kekes“? 

– Man pasiūlė „Jotemos“ leidykla. Kiek žinau, mane rekomendavo Irena Balčiūnienė, labai patyrusi ir gerbiama vertėja. 

 

– Esate patyrusi vertėja, tačiau ar susidūrėte su sunkumais verčiant šį Steinbecko kūrinį?

– Vertėjo darbe įprasta, kad dažnai prireikia išsiaiškinti, ko neišmanai ir atrasti atsakymą, kaip visa tai aprašyti. Šiame romane ypatingai sunku buvo su istoriniais automobilių mechanikos terminais. Šiuolaikinėse mašinose netgi patys mechanizmai ar detalės gali būti visai kitokie, o tos senosios sąvokos lietuviškų atitikmenų gali ir visai neturėti. Taip pat kartu su knygos redaktore Rima Bertašavičiūte tarėmės dėl tiesioginės kalbos. Iš pradžių maniau, kad veikėjai romane kalba tarmiškai, vėliau supratau, kad tai  šnekamoji kalba, paspalvinta fonetiškai ir, žinoma, ji turi nuskambėti gyvai ir natūraliai. Versdama ieškojau senoviškesnių žodžių formų, be to, garsiai skaičiau tekstą, stengiausi išgirsti reikiamas intonacijas, netgi balsus, sudėlioti žodžių tvarką taip, kad viskas skambėtų kuo natūraliau. Tai sunku, bet mūsų darbe tokie sunkumai ir malonūs.

 

– Ar prieš verčiant šį romaną skaitėte pirmąjį „Rūstybės kekių“ vertimą? 

– Neskaičiau. Nors buvau apie tai pagalvojusi, bet pasitariau su patyrusiais vertėjais, kurie patarė geriau neturėti jokio santykio.

 

– Knygoje pasakojama apie JAV valstiečių gyvenimą Didžiosios depresijos metu, nelygybę, vargstančiuosius ir turtinguosius. Kaip manote, ką artimo joje gali atrasti šiuolaikinis skaitytojas?

– Manau, kad literatūra neprivalo būti tik apie tam tikras aktualijas. Knygas galima skaityti, kai jos neturi nieko bendro su mūsų epocha, ir tai nėra trūkumas. Kalbant apie Steinbecką, matosi, kad jis aiškiai palaiko vargšus ir gana negailestingai kritikuoja stambųjį kapitalą. Skaitant romaną ne vieną kartą atrodė, jog niekas taip ir nepasikeitė. Viešojoje erdvėje išlikusi stambiojo kapitalo kritika, panašios kritiškos nuostatos apie bankus buvo girdėti, pavyzdžiui, jeigu prisimintume 2008 m. krizę. Panašiai turbūt yra ir kalbant apie dideles korporacijas. Steinbeckas gražiai aprašė tą „kapitalizmo pabaisą“, kai atrodo, kad nėra vieno žmogaus, kuris priima galutinį sprendimą, ši mašina tarsi savaime sukasi. 

 

Šiandien Europą ir iš dalies Ameriką yra ištikusi pabėgėlių, arba migrantų krizė, o Steinbeckas keliose vietose vartoja žodį „migrantai“, kalbėdamas apie žmones, kurie keliauja iš vienos vietos į kitą šalies viduje. Jis atskleidžia aplinkinių kritišką požiūrį į ekonominius migrantus – dažniausiai svetimose šalyse laikomus nepageidaujamais. Toks priešiškumas juk tikrai nepalengvina geresnio ir oresnio gyvenimo paieškų.

 

– Kuo šis Steinebecko romanas galėtų būti aktualus Lietuvos skaitytojams?

– Vienoje iš knygos vinječių vaizduojama, kaip atvažiuoja traktoriai, aria žemę ir griauna ūkius. Tai labai primena XX a. lietuvių literatūrą, kokį nors „Gyvenimaą po klevu“. Steinbecko romane pasakojama, kaip pasikeičia žemės ūkis, kultūra, santykis su žeme. Atrodo, kad tokios scenos galėtų būti parašytos ir kurio nors mūsų autoriaus – Apučio, Granausko. Dažnai kalbama, kad lietuvių literatūra yra „nuo žagrės“, tarsi su panieka, bet kartais neįvertiname, jog XX a. viduryje suvarymas į kolūkius, kaimų naikinimas, žmonių kraustymas iš jų sodybų buvo labai traumuojantis ir reikšmingas įvykis, kurį reikėjo išgyventi taip pat ir literatūriškai, apmąstyti. Tam tikri istoriniai procesai, žmonių išgyvenimai panašūs ir JAV kultūroje, norsjuos lemiančios jėgos skirtingos, sovietų valdžia, žinoma, ne tas pats, kas kapitalizmo dinamika.

 

– „Rūstybės kekės“ šiandien laikoma XX a. klasika, tačiau po knygos pasirodymo buvo galima išgirsti prieštaringų nuomonių. Nuo sveikinimų autoriui parašius svarbiausią gyvenimo kūrinį iki kandžių pasisakymų ir prieštaravimų Steinbecko idėjoms. Kaip juos vertinate?

– Sutinku, kad romane pateikta kapitalizmo kritika tikrai negailestinga, be jokių išlygų. Kita vertus, vaizduojama Džodų šeima ekonominius sunkumus patiria pirmiausiai ne dėl savo kaltės, taigi, kai ta kritika išsakoma iš jų požiūrio taško, su ja negali nesutikti, ji visiškai pagrįsta. Jeigu diskutuotume apie ekonomiką ir politiką, turėtume rūpintis žiūrėti subtiliai, apsvarstyti klausimą įvairiais rakursais, bet literatūros kūriniui tai netaikytina, jo paskirtis kitokia. 

 

– Minėjote, kad daug dirbate su šiuolaikine literatūra. Ar amerikiečių klasiko kūrinys šia prasme išsiskiria iš kitų verstų kūrinių?

– Taip, man yra didžiulė garbė versti Nobelio premijos laureatą, tikrą klasiką ir jau daug dešimtmečių mylimą knygą. Man tai kur kas didesnė atsakomybė nei versti vienadienį romaną. 

 

– Pabaigai, būtų įdomu sužinoti, kodėl „Rūstybės kekes“ rekomenduotumėte skaityti kitiems?

– Šią knygą rekomenduočiau daugeliui žmonių. Romaną galima skaityti įvairiai, nors daugiausiai kalbėjome apie politines ir socialines jame nagrinėjamas temas, bet mano manymu, plotmių yra gerokai daugiau. Skaitant šį kūrinį aiškiai matomas kultūros lūžis, taip pat kintantys santykiai šeimoje. Visi romano veikėjai turi savo motyvaciją, išgyvena visokias dramas, jiems būdingos ir dorybės, ir ydos – kitaip sakant, jie pilnakraujai, daugiaplaniai, ir su jais galima tapatintis įvairiais aspektais. Yra ir teologinė linija, man atrodo, neturime įpročio tokiu būdu interpretuoti literatūros kūrinius. Manau, kad ši knyga gali sudominti įvairius skaitytojus, kurie pageidauja skaityti rimtą, klasikinę literatūrą. „Rūstybės kekės“ yra pakankamai įtraukiantis ir nesunkus, malonus skaityti kūrinys, bet kartu jis ir tikrai sudėtingas, leidžiantis rimtai svarstyti ir kalbėti apie literatūrą.