Rankraštis, rastas Saragosoje

„... galantiškos scenos, mėgavimasis okultizmu, linksmas ir sąmoningas amoralumas, galiausiai elegantiškai glaustas stilius — lengvas, paprastas ir tikslus, be bravūros ar nesaikingumo. Kitomis savybėmis tie patys puslapiai pralenkia romantizmą: jie suteikia galimybę iš anksto mėgautis dar nepažintais virpuliais, kurių netrukus naujas supratimas pareikalaus iš siaubo ir nuostabos apžavų. Taigi kūrinys ženklina lemiamą šio žanro etapą.“ – Roger Caillois

Keista, makabriško likimo knyga, kaip, beje, ir pats jos turinys, XIX a. pradžioje parašyta lenkų kilmės autoriaus Jano Potockio — tai tikras prancūzų, taip pat ir pasaulinės literatūros šedevras.

Grafas Janas Potockis (1761—1815) buvo lenkų didikas, lenkų kariuomenės inžinerijos kapitonas, etnologas, egiptologas, lingvistas, keliautojas, nuotykių ieškotojas ir rašytojas, tapęs legendine asmenybe tėvynėje, o už Lenkijos ribų buvo gerai žinomas kaip romano "Rankraštis, rastas Saragosoje" autorius.

Janas Potockis gimė turtingoje lenkų aristokratų šeimoje. Mokėsi Ženevoje ir Lozanoje, du kartus tarnavo lenkų kariuomenėje inžinerijos kapitonu ir kurį laiką — karinėje galeroje kaip Maltos riterių ordino novicijus. Veikiausiai taip pat buvo masonas ir labai domėjosi okultizmu.

Spalvingas gyvenimas Potockį nuviliojo į Europą, Aziją ir Šiaurės Afriką, kur įsivėlė į politines intrigas, palaikė ryšius su slaptomis draugijomis, prisidėjo prie etnologijos atsiradimo. J. Potockis buvo vienas iš pirmųjų lingvistiniu ir istoriniu požiūriu tyrinėjusių slavų tautų pirmtakus.

1790 m. Lenkijoje jis tapo pirmuoju su oreiviu Jeanu Blanchardu pakilusiu karšto oro balionu virš Varšuvos, ir šis žygdarbis pelnė jam didelį pripažinimą. 1788 m. Varšuvoje įsteigė leidyklą, kurią pavadino „Drukarnia Wolna“ (Laisvoji spauda), ir pirmąją mieste nemokamą skaityklą.

Potockio turtai teikė galimybę keliauti po Europą, Viduržemio jūros baseiną ir Aziją, jis aplankė Italiją, Siciliją, Maltą, Nyderlandus, Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Rusiją, Turkiją, Ispaniją, Tunisą, Maroką, Egiptą ir net Mongoliją. Jis taip pat buvo vienas iš pirmųjų moderniųjų laikų kelionių rašytojų, sukūrusių vaizdingas ataskaitas savo išvykų, kurių metu ėmėsi plačių istorinių, lingvistinių ir etnografinių tyrimų. Be daugelio mokslinių ir kelionės rašinių, jis sukūrė pjesę, pluoštą sceninių skečų ir romaną.

J. Potockis dusyk buvo vedęs ir turėjo penkis vaikus. 1812 m. pašlijusios sveikatos, kamuojamas „melancholijos“ (kuri nūnai tikriausiai būtų pavadinta depresija) jis pasitraukė į savo Uladovkos dvarą Podolėje ir per paskutiniuosius gyvenimo metus baigė rašyti romaną.

54 m. amžiaus Potockis 1815 m. gyvenimą baigė savižudybe. Egzistuoja keletas skirtingų versijų dėl jo mirties aplinkybių, bet geriausiai žinomas pasakojimas, kad jis nusišovė sidabrine kulka, pasidaryta iš motinos dovanotos cukrinės dangtelio bumbulo ir pašventintos jo pilies kapeliono.