Palėpės gėlės

Istorija, prikausčiusi milijonų skaitytojų dėmesį.

Laiptų viršuje slypi keturios paslaptys. Šviesiaplaukės, gražios, nekaltos, kovojančios dėl gyvybės...

Šeima buvo ideali, laiminga ir nerūpestinga, bet laimę sugriovė skaudi tragedija. Dėl palikimo, kuris užtikrins likusiųjų šeimos narių ateitį, vaikus reikia paslėpti toliau nuo akių, tartum jų nė būti nebuvo. Įkurdinti viršutiniame didžiulio senelės dvaro aukšte, jie tiki mylinčios motinos pažadu, kad čia tik trumpai pabus. Tačiau negailestingoms dienoms virstant kankinančiais mėnesiais ir metais, Ketė, Krisas bei dvyniai Koris ir Kerė supranta, kad jų išgyvenimas — žiaurios ir prietaringos senelės rankose... Šis ankštas skurdus pasaulis gali būti vienintelis, kurį jiems skirta pažinti.

Šis ilgaamžis šedevras, kupinas psichologinės įtampos, pirmoji Dolangengerių sagos knyga išlieka garsiausias ir labiausiai provokuojantis V. C. Andrews — vienos populiariausių visų laikų rašytojos — romanas.

„Ko gero, ir gulėdama mirties patale grublėtoje rankoje spausiu „Palėpės gėles“... Dar ir šiandien žvelgiant į šią knygą man ima varvėti seilė... Knyga pasirodė naujoviška ir puiki.“ — Gillian Flynn, romano „Dingusi“ autorė

Knyga, PBS laidų ciklo „The Great American Read“ nominuota kaip vienas mėgstamiausių amerikiečių romanų.

2022 metų pagrindinis televizijos kanalo „Lifetime“ įvykis — tai klasikinė uždraustos meilės istorija, pavergusi pasaulio vaizduotę ir sutelkusį būrį ištikimiausių V. C. Andrews gerbėjų. Pirmoji Dolangengerių sagos knyga.

„Kai buvau trylikos, daugiausia graužiau rūgščius obuolių skonio ledinukus „Jolly Rancher“ bei knygą „Palėpės gėlės“, ir iki šiol, kai tik pamatau šią knygą, man burnoje prisikaupia seilių. Savo be galo mėgstamą egzempliorių veikiausiai įsigijau prekybos centre (devintajame dešimtmetyje, jei tik užeidavai į prekybos centrą, tarkime, vogčia nusipirkti ledinukų, akį nori nenori patraukdavo prie kasos pasislėpęs V. C. Andrews romanas)... Man labai patiko ši knyga.

Ketė, kurios asmeniu pasakojama istorija, iš dvylikos metų mergaitės knygos pradžioje išauga į penkiolikmetę paauglę. Ketė yra pusiau princesė (ji užrakinta bokšte; apsupta žiaurių priešų; turi ilgus, nuostabius plaukus, kuriuos vieną naktį senelė sulieja derva) ir pusiau ragana (dažnai pasiduoda pykčiui, yra pesimistiška, ciniška). Iš esmės aš dievinau Ketę, nes ji tokia, kaip ir visos trylikametės: čia paniurusi, čia dosni, savanaudiška ir žavinga, bjauri ir didvyriška.

„Palėpės gėlės“ labiausiai išgarsėjo tuo, jog Ketė ir jos brolis pamilsta vienas kitą. Tai keista, šiek tiek senamadiška meilės istorija (o Krisas — tikras paauglių svajonių įsikūnijimas: gražus, protingas, neįtikėtinai kilnus), bet mane patraukė kas kita. Vis sugrįžti į pradžią vertė perdėtai žiaurios šio gotikinio romano moterys. Emociškai šalta, fiziškai smurtaujanti senelė. Šleikščiai saldi, klastinga, protą jaukianti motina. Skaičiau apie šias visai tikroviškas raganas, ir manęs nepaleido naujumo, nuostabos jausmas. Knygos tęsinius prarijau ne tiek norėdama sužinoti, kuo baigėsi tragiška Ketės meilės istorija, kiek iš smalsumo, kokia ji tapo moterimi — princese, ragana ar šiek tiek viena ir kita? Ir ką ji darys su visais tais bjauriais paveldėtais savo potraukiais.“
* Gillian Flynn, romano „Dingusi“ autorė, kalbėjusi transliuotojo NPR laidoje „All Things Considered“.