Pacientas

Sebastianas Fitzekas, vienas žymiausių Vokietijos psichologinių įtempto siužeto kūrinių autorių, pristato trilerį, kurio veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje.

Norėdamas išsiaiškinti tiesą, turi prarasti protą.

Maksas dingo prieš metus, ir tik pagrobėjas žino, kas nutiko berniukui. Bet nusikaltėlis, uždarytas psichiatrijos ligoninėje, įtarimus atmeta. Nelaimės prislėgti Makso tėvai vis dar 

laukia atsakymų...

Šis vyras jau prisipažino įvykdęs dvi siaubingas žmogžudystes ir Berlyno policijai parodė aukų kūnus, tačiau dabar psichiškai nesveiku laikomas Gvidas Tramnicas tyli, nes taip elgtis jam patarė advokatė. Policija įsitikinusi, kad jis pagrobė ir šešiametį Maksą, tik dar trūksta svarių įrodymų. Kol kalinys neprisipažins, berniuko tėvai nesužinos, kas nutiko.

Skęsdamas neviltyje ir siekdamas išsiaiškinti tiesą Makso tėvas ryžtasi apsimesti ligoniu ir įsigauti į vieną iš griežčiausiai saugomų psichiatrijos ligoninės skyrių, kuriame uždarytas pagrobėjas ir galimai jo sūnaus žudikas. Galbūt apsimetus pacientu jam pavyks atskleisti tiesą? Juk nieko nėra blogiau už mirtiną nežinią...

„Pacientas“ — gąsdinantis, šokiruojantis ir kvapą gniaužiantis aukščiausio lygio Sebastiano Fitzeko trileris!
* www.denglers-buchkritik.de

„Pacientas“ — gąsdinantis, šokiruojantis ir kvapą gniaužiantis aukščiausio lygio Sebastiano Fitzeko trileris!
* www.denglers-buchkritik.de

Nuo Sebastiano Fitzeko trilerių tiesiog neįmanoma atsitraukti.
* www.bild.de

O, vaikyti, nauja S. Fitzeko knyga kelia ir nuostabą, ir nerimą. Šį kartą vokiečių rašytojas sukūrė pasakojimą, nuo pat pradžių ištrinantį ribas tarp pamišimo ir sveiko proto.
* dpa

Išradingas ir nerimauti verčiantis kūrinys. Kuo galima pasitikėti atsidūrus ant bedugnės krašto, o kuo ne? Tiesa lieka neaiški iki pat pabaigos.
* Ruhr Nachrichten

 

Sebastianas Fitzekas, vienas žymiausių šiuolaikinių Vokietijos kriminalinių trilerių autorių, pristato įtampos nestokojančią knygą „Pacientas“, kurios veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje. Pasakojimo centre — prieš metus dingusio berniuko Makso istorija. Tik vaiko pagrobėjas žino, kas jam nutiko. Tačiau pagrindinis įtariamasis, uždarytas į psichiatrijos ligoninę, visus kaltinimus neigia. Nors Berlyno policijai jau spėjo prisipažinti įvykdęs dvi siaubingas žmogžudystes, tačiau dabar psichiškai nesveiku laikomas Gvidas Tramnicas tyli, nes taip elgtis jam patarė advokatė. Policija įsitikinusi, kad jis pagrobė ir šešiametį Maksą, tik dar trūksta svarių įrodymų.

Kol kalinys neprisipažins, vaiko tėvai nesužinos, kas iš tiesų nutiko. Skęsdamas neviltyje ir siekdamas išsiaiškinti tiesą Makso tėvas ryžtasi apsimesti ligoniu ir tokiu būdu įsigauti į vieną iš griežčiausiai saugomų psichiatrijos ligoninės skyrių, kuriame uždarytas ir įtariamasis jo sūnaus pagrobimu. Galbūt tokiu būdu jam pavyks atskleisti tiesą? 

Psichologinis trileris „Pacientas“ išleistas jau keturiolikoje šalių ir sulaukęs išties didelio skaitytojų susidomėjimo. Trumpame interviu Sebastianas Fitzekas dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis, kas rūpi šiuolaikiniam rašytojui, kokie iššūkiai kyla pasinėrus į šiurpias romano aplinkybes ir neabejotiną žodžio galią.

 

Rašytojo užduotis yra atverti skaitytojui duris į nepažįstamas vietas. „Paciento“ veiksmas rutuliojasi ne įprastoje gydymo įstaigoje, o psichiatrijos ligoninėje, skirtoje kaliniams. Kitaip tariant, ten, kur, tikėtina, daugeliui mūsų neteko nė kojos įkelti. Vis dėlto būtent nuo nusikaltėlių rankos nukentėjusios aukos ir jų artimieji man rūpi labiau nei patys žudikai. Man įdomu tyrinėti jų psichologiją, pavyzdžiui, kaip vienas dingusio sūnaus tėvas, būdamas visiškai sveiko proto žmogus, ryžtasi apsimesti psichikos ligoniu, kad pamėgintų išgauti tiesą iš toje pačioje ligoninėje uždaryto nusikaltėlio lūpų. 

 

Ligoninėje uždarytas klastingas nusikaltėlis Gvidas Tramnicas bendraudamas su galimai pagrobto vaiko tėvu, kreipiasi „vis dar Makso tėve“, taip šį dar labiau skaudindamas. Įdomu, o jums nebūna per sunku kalbėti skaudžiomis temomis?

Aš stengiuosi neįžeisti kitų žmonių. Kadangi kaip rašytojas labai gerai žinau, koks ginklas gali būti netinkamai parinkti žodžiai, kokią žalą jie gali padaryti kiekvieno psichikai. 

 

Kriminalinių trilerių rašymas nepaverčia autoriaus bepročiu. Šiek tiek išprotėjusiu jau esi prieš imdamasis kurti naują psichologinį trilerį. Tačiau, manau, kad tai daugiau savo baimių ir minčių išguldymas popieriuje, o ne grėsmingas atitrūkimas nuo realaus pasaulio.

 

Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas. Dauguma žmonių yra geri, aš tuo tvirtai tikiu. Kai pasaulyje nutinka kas nors baisaus, į pagalbą skubančių žmonių visuomet atsiranda daugiau nei blogiukų. Nors, žinoma, negalime atmesti aplinkos, kurioje žmogus gimsta ir auga, įtakos. Vis dėlto teiginys, kad smurtą patyrę žmonės dažnai ir patys tampa nusikaltėliais, veikiausiai yra teisingas, nors ir nuvalkiotas. Aišku, egzistuoja ir dalis tų, kurie be jokios išorinės įtakos, o veikiau iš prigimties įkūnija tai, ką vadiname blogiu.

 

Apie 80 procentų knygos gimsta rašymo proceso metu. Dažniausiai personažai kuria savo gyvenimą, o aš esu tik istorijos stebėtojas.

 

Tiesą sakant, tokia tragikomiška pasakojimo maniera būdinga daugeliui šiuolaikinių vokiečių autorių. Ji padeda išleisti susikaupusias įtampas. 

 

Žinau, kad jų yra daug, ypač Vokietijoje, o tai, be abejo, mane džiugina! Skaitydami mano knygas žmonės stoja akistaton su savo baimėmis, ir manau, jog tai yra labai gerai. Vienas jų, beje, dirbantis psichologu, kartą prasitarė, kad verčiau reiktų bijoti tų, kurie neskaito detektyvų ir kriminalinių trilerių, nei tų, kurie renkasi šio žanro knygas. Juk iš tiesų „Pacientas“ — savotiškas psichopato dienoraštis, o kriminalinė knygos pasakojimo linija skamba visiškai beprotiškai. Ir vis dėlto gyvenime nutinka daug beprotiškų dalykų...

 

Parengė Greta Buivydienė

Šiurpios psichiatrinės ligoninės paslaptys S. Fitzeko trileryje „Pacientas“

Daugelis mūsų sutiktų, kad paėmus į rankas įtraukiantį psichologinį trilerį dažnai negalime nuo jo atsitraukti — kartais net būna sunku užmigti. Vokiečių rašytojas Sebastianas Fitzekas, meistriškai įvaldęs psichologinio trilerio žanrą, lietuvių skaitytojams pristato dar vieną įtraukiančią istoriją — knygoje „Pacientas“. Leidyklos „Jotema“ išleistos knygos pasakojimas jaudina, provokuoja, kartais net šiurpina, o netikėta jo pabaiga tampa staigmena visiems skaitytojams. Juodas knygos viršelis kviečia pasinerti į nuogąstingą pasakojimą, o pirmame plane vaizduojamas tamsus ligoninės koridorius tarsi sufleruoja, kad ši istorija toli gražu neprimins lengvo pasivaikščiojimo — vokiečių autoriaus trileryje netrūksta įtampos, klastos ir tamsių nusikaltimo pinklių. 

Knygos pasakojimo centre — Tilis Berkhofas. Vyrui pradeda slysti žemė iš po kojų: dingsta šešerių metų sūnus, jį palieka žmona, be to, jį ketinama atleisti iš darbo. Negalėdamas susitaikyti su savo sūnaus dingimu, vyriškis sugalvoja neįtikėtiną planą, kaip galėtų sužinoti, kas atsitiko jo berniukui Maksui. Vienoje kalėjimo psichiatrijos klinikoje gydomas serijinis žudikas Gvidas Tramnicas. Visi įrodymai liudija, kad jis galėtų būti Makso pagrobėjas, tačiau kalinys neprisipažįsta, nepratardamas nei žodžio. Visgi tėvas pasiryžęs akis į akį susitikti su žiauriu nusikaltėliu ir išsiaiškinti tiesą. 

Negailestingi „Tropikų salos“ gyventojai

Ar įmanoma įsijausti į žudiko kailį, kuriam nieko nėra švento, o vaiko gyvybė kelia tik juoką? Ar lengva suprasti, kokius jausmus jis gali jausti? Atrodo, kad vokiečių rašytojui S. Fitzekui knygoje „Pacientas“ tai puikiai pavyksta, skaitytojams nesukeliant jokių abejonių. Šiurpą kelianti pagrindinė pasakojimo erdvė — psichiatrijos ligoninė, kurią Berlyno gyventojai praminę „Tropikų sala“ (speciali gydimo įstaiga Tėgelio ežero pusiasalyje, čia gydomi pavojingiausi Vokietijos psichopatai). „Pikti liežuviai plaka, kad jų dvasinė būklė nelabai skiriasi nuo visuomenės grietinėlės: šizofrenikai, prievartautojai, sadistai žudikai, iškrypėliai, pamišėliai“ (p. 38). Vienas iš tokių ligoninės pacientų — Tramnicas, kaltinamas dviejų mažamečių vaikų bei jų motinos, siekusios išsiaiškinti tiesą, nužudymu. Jis taip pat yra pagrindinis įtariamasis Makso dingimo byloje, kadangi pas jį buvo rasta viena iš berniuko lego kaladėlių — Luko Skaivokerio figūrėlė. Visgi kalinys apie mažamečio dingimą neprasitaria nei žodeliu, todėl berniuko tėvai iki šiol pasmerkti gyventi nežinomybėje. Pirmą kartą žudiką išvydęs dingusio berniuko tėvas Tilis su širdgėla tarsi savęs paties klausia: „kaip būtų pavykę apsaugoti vaikus nuo šios gamtos klaidos? Sadistas atrodė nekaltas kaip kūdikis, o jo veide ryškėjo valiūkiškos juoko raukšlelės“ (p. 193). Jis buvo dvidešimt aštuonerių metų raumeningas, sportuojantis, sveikai besimaitinantis vyras, kurį pamačius tikriausiai niekas neįtartų esant žiauriu nusikaltėliu. Bet jis toks buvo: psichopatas, grobiantis mažus vaikus ir laikantis juos uždarytus dėžėje, kuri buvo sukonstruota pagal ligoninėse naudojamų inkubatorių modelį, skirtą neišnešiotiems kūdikiams. Tik ji neatlikdavo tos pačios, gyvybinės funkcijos — joje įkalinti vaikai tiesiog ilgai neišgyvendavo.

S. Fitzekas skaitytojams leidžia pažvelgti į šio kalinio vaikystę, galbūt, kad geriau suprastume jo vidinius išgyvenimus: tėvas būsimojo žudiko niekada nemylėjęs, mušdavo, kartą net buvo sulaužęs savo atžalai nosį, o vėliau jo laukdavo ir baisesnės bausmės — neleidžiant berniukui verkti. O jei šis bandydavo pabėgti iš namų, tėvas uždarydavo sūnų į tamsią dėžę, pavadintą „Triksiu“. Štai čia ir paaiškėja, kodėl Tramnicas yra toks negailestingas. Suaugusieji vaikystėje išgyvenę įvairias traumas ir negavę nei lašelio artimųjų meilės ir šilumos, neretai savo pyktį išlieja ant viso pasaulio, išskirtiniais atvejais tapdami net sadistais ar psichopatais. Panašu, kad taip nutiko ir vienam pagrindinių „Paciento“ veikėjui. 

Apgaulingas psichiatrinės ligoninės pasaulis

„Paciento“ siužetas — nuoseklus ir sklandžiai parašytas, tačiau autorius skaitytojams neleidžia atsipalaiduoti iki paskutinio puslapio, meistriškai apgaudinėdamas šiems to net nesuprantant. S. Fitzekas ne tik sukuria įtemptą detektyvinę istoriją, bet kartu knygoje gvildena rimtas, socialines ir kriminalines problemas. Pavyzdžiui, korupcija medicinos ir įkalinimo įstaigose, nekompetetingi ir korumpuoti gydytojai, kalėjime klestintis narkotikų bei prostitucijos liūnas. Ironiška, kad psichiatrijos klinikos gydytojai šiame trileryje pasirodo dar didesni bepročiai nei jų pacientai. Pavyzdžiui, „Tropikų saloje“ dirbantis gydytojas Martenas Kasovas gauna ne tik įprastą, bet ir papildomą, nelegalią algą — ligoniams parūpindamas prostitutę (iš sąvadautojo išpirkdamas merginą, vardu Seda ir pasiūlydamas jai šiltą pastogę uždarame ligoninės skyriuje, kuriame ji tariamai gydoma nuo bipolinio sutrikimo). Taip pasistengdamas, kad ligonių kasa būtų nuolat pilna, vyriškis užsitikrina sau beveik nevaržomą laisvę (sukurdamas gydymo įstaigoje chaosą, tačiau žinodamas — jo niekas neišvarys). Toje pačioje ligoninėje plušantis chirurgas Hartmutas Fryderis nuslepia nusikaltimą — kuomet būdamas girtas partrenkia vaiką. Negana to, susitardamas su Tramnicu, jei šis padės jam pabėgti iš ligoninės — prisipažins, kad yra vaiko žudikas ir parodys policijai, kur yra aukos lavonas. Naudodamasis korumpuotų gydytojų privilegijomis Tramnicas psichiatrijos ligoninėje jaučiasi kaip karalius, gaudamas viską, ko tik panori. Maža to, nusikaltėlį įsimyli jo advokatė Pija Volfail. Būtent ši moteris pasirūpina, kad žudikas atsidurtų ne kalėjime, o būtų perkeltas į psichiatrijos kliniką. Šioje įstaigoje nelaiminga įsimylėjėlė galėtų jį nuolat lankyti ir netgi kartu mėgautis kūniškais malonumais. 

S. Fitzekas knygoje „Pacientas“ pasirinkdamas vieną skausmingiausių temų visiems tėvams — vaikų pagrobimą, gan lengvai nuspėja, kad daugelis skaitytojų liks sukrėsti ir sujaudinti. Už vaikų laimę ir saugumą atsakomybę prisiimantys tėvai atsitikus nelaimei neišvengiamai pradeda save kamuoti griaužiančiais klausimais: galbūt mano kaltė, kad taip įvyko? Gal galėjau kažką padaryti kitaip? Kaip galėjau nepastebėti pavojaus? Patirdami didžiulį, neprilygstamą kaltės jausmą bei skausmą. Deja, bet ir šiais laikais žiniasklaidoje dažnai girdime apie vaikų ar suaugusiųjų dingimus, apie jų pagrobimus kuriami filmai ir knygos. S. Fitzeko trileryje žiaurios lemties persmelktas istorijas išgyvena netgi trys šeimos. 

Mirjama negali susitaikyti su dukters Lauros dingimu, iš policijos — jokios naudos, todėl nutraukusi oficialias paieškas, ji nusprendžia savarankiškai ieškoti dukters. Tačiau per klaidą moteris atsiduria Tramnico gniaužtuose. Suprasdamas, kad ji gali viską sugadinti, atskleisdama bylą, vyras ją nužudo, jog kuriam laikui galėtų jaustis ramus. Atrodo, kad vėliau istorija kartojasi — dingsta Tilio Berkhofo sūnus Maksas. Deja, bevaisės paieškos nutraukiamos po metų, kadangi tariamas žudikas neprisipažįsta. Tėvai, negalėdami atsisveikinti ir deramai palaidoti savo sūnaus, stengiasi neišeiti iš proto. Makso motina išleidžia visas santaupas sūnaus paieškoms: samdydama detektyvus, platindama pranešimus, netgi prašydama aiškiaregio pagalbos, tačiau niekas nepadeda. Tuomet skaitytojams pristatomas dar vienas tėvas, kuris negali sau atleisti dėl sūnaus mirties — tai Patrikas Vinteris. Jo istorija kitokia nei likusių veikėjų, tačiau taip pat labai artima ankstesnėms dėl patirto vaiko netekties skausmo. Patriko dvimetis sūnus Jonas žūva dėl neatsakingo tėvo elgesio: netikėtai iškviestas vyras su sūnumi nuvažiuoja į darbą draudimo bendrovėje. Tačiau per didžiausius karščius savo mažylį jis palieka automobilyje — deja, ši klaida jam kainuoja gyvybę. Tėvas, negalėdamas sau atleisti, išprotėja. Visgi įvyksta neįtikėtinas siužeto posūkis: bėgdamas nuo tiesos ir lemtingos savo klaidos, jis išgelbsti kito vaiko gyvybę.

S. Fitzeko psichologinis trileris „Pacientas“ — tai sukrečiantis, su didžiule intriga parašytas, baimę ir jaudulį skaitytojams žadinantis kūrinys. Autoriaus pasakojimo stilius gana paprastas, tačiau nevengiantis ironijos ar šmaikščių dialogų. Meistriškai apgaudamas skaitytojus dėl nenuspėjamos kūrinio pabaigos, rašytojas nusipelno aukščiausių įvertinimų. „Pacientas“ — tai ne tik išgąstį kelianti istorija apie žudikus-psichopatus ir vaikų pagrobimus. Knygos autorius taip pat paliečia aktualias šiuolaikines problemas — įkalinimo ir gydymo įstaigose vešinčią korupciją ir prostituciją, neteisėtą ligoninės personalo pasinaudojimą savo aukštomis pareigomis, siekiant asmeninių tikslų ar vengiant bausmės už padarytą kriminalinį elgesį. Šio trilerio siužeto vingiai išties palieka stiprų, sukrenčiantį įspūdį, o pasakojimas, besirutuliojantis iš skirtingų veikėjų perspektyvų, neleidžia nuobodžiauti. Ši istorija apie vaikų netekties skausmą, tėvų viltis bei klastingus nusikaltėlius, lengvai išsisukančius nuo pelnytos bausmės dėl gydymo įstaigoje šmėžuojančios korupcijos, tikrai patrauks aštresnių detektyvų gerbėjų dėmesį.