Mirusios sielos

 

Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.

Nepaisant to, jis buvo gerbiamas paties Vladimiro Nabokovo, kuris jį titulavo geriausiu Rusijos rašytoju, o N. Gogolio kūryba turėjo įtakos įvairioms rusų rašytojų kartoms — nuo Fiodoro Dostojevskio iki Michailo Bulgakovo. Neseniai leidykla „Jotema“ pristatė garsiausios autoriaus knygos „Mirusios sielos“ naują leidimą. Būtent pastaroji ir apysakų rinkinys „Apsiaustas“ iškėlė N. Gogolį į rusų literatūrines aukštumas. Nors „Mirusių sielų“ tęsinys liko nepabaigtas dėl autoriaus tragiškos mirties, tai jam nesutrukdė pelnyti pripažinimą.

N. Gogolis pasiryžo parašyti kūrinį, kuris konkuruotų su Dantės „Dieviškąja komedija“ ar Homero „Odisėja“, tačiau numirė nespėjęs jo pabaigti. Kritikų manymu, apysakų rinkinys „Apsiaustas“ simbolizuoja N. Gogolio literatūros genialumą, o „Mirusios sielos“ tapo autoriaus pasinėrimo į beprotybę simboliu. Vis dėlto, jei rusų klasiko kūryboje aptinkamos ikariškos akimirkos (kai gyvenimas imituoja meną) atvaizdavimas, kyla klausimas — ar pastarasis šio autoriaus šedevras iš tikrųjų apibrėžia literatūros savitumą? O gal tai kraštutinis nukankinto menininko kūrybos romantizavimo atvejis?

Nuo teatro iki nesėkmingų pirmųjų bandymų literatūroje

Iš tiesų paties N. Gogolio gyvenimas gali pasirodyti panašus į vieną jo kuriamų istorijų. Rašytojas gimė Ukrainos kaime 1809 m. Nepopuliarus tarp bendraamžių, persmelktas stipraus nepasitikėjimo savimi, jaunasis N. Gogolis ieškojo paguodos mėgėjų teatre, tuo užsiėmė ir jo tėvas. Kurį laiką rašytojas puoselėjo gyvenimo scenoje idėjas, tačiau 1828 m. atvykęs į Sankt Peterburgą vis dėlto ėmė trokšti literatūrinės šlovės. Pirmasis bandymas savo lėšomis publikuoti poemą „Hancas Kiuchelgartenas“ prisidengiant slapyvardžiu buvo nesėkmingas.

Vis dėlto vėliau, išleidus apsakymų rinkinį „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“ (1831), literatūros kritikai pripažino kylantį ukrainiečių rašytoją. Antrasis kūrinio tomas sulaukė panašaus pasisekimo, tačiau tuo vis tiek nepatenkintas N. Gogolis užsimojo išbandyti savo jėgas kaip istorikas. Kadangi jis neturėjo darbui reikiamos kvalifikacijos ir patirties, rašytojui, kaip viduramžių istorijos profesoriui, sunkiai sekėsi dėstyti Sankt Peterburgo universitete, todėl per pirmuosius metus jis nusprendė atsisakyti pareigų. Ieškodamas savo vietos N. Gogolis ryžosi pasukti kitu keliu.

„Mirusių sielų“ sėkmė ir pasinėrimas į depresiją

Romaną „Mirusios sielos“, kuris dažnai dar yra laikomas vienu geriausių XIX a. rusų literatūros pavyzdžių, galima pavadinti žiaurumo karikatūrų paroda. Šis kūrinys sujungia skirtingas temas — tai pasivažinėjimas godumo karuselėje, sumišęs su sentimentalizmu, vaizdingo kraštovaizdžio aprašymais ir juokingomis, greitomis kūrinio veikėjų praturtėjimo istorijomis. Romane, prilygstančiame Homero laikų klasikai, pasakojama apie Čičikovą, vidurinės klasės vyrą, kuris turi keistą siekį — įgyti dvarininkams priklausantį turtą ir valdžią. Siekdamas to jis ryžtasi keliauti po gyvenvietes, supirkinėdamas valstiečių darbininkų „mirusias sielas“.

Pirmoji versija, kurią N. Gogolis pateikė leidėjams, buvo uždrausta, tačiau pataisyta kūrinio versija susilaukė didelės sėkmės tarp skaitytojų. N. Gogolio kritikai nesitikėjo, kad tai buvo tik pirmoji šios knygos dalis. Tačiau rašytojas nuo pat pradžių planavo kitą — joje turėjo parodyti pagrindinio veikėjo Čičikovo pokytį.

Supratęs, kad „Mirusios sielos“ jam atnešė sėkmę, N. Gogolis išvyko į kelionę. Jis leidosi piligriminiu keliu į Jeruzalę, aplankė draugus, profesorius ir pradėjo rašyti antrąją „Mirusių sielų“ dalį, tačiau jį ištiko kūrybinė krizė. Nusivylęs savo pastangomis, jis kreipėsi pagalbos į dvasininkus. Bijodamas pasmerkimo dėl pačiam suvokiamo savo kūrybos nuodėmingumo, N. Gogolis dvasininkams pripažino savo kaltę ir teigė trokštantis atleidimo. Niekur nerasdamas paguodos rusų klasikas sunaikino savo rankraščius ir paniro į gilią depresiją.

Liga tęsėsi keletą metų, kol galiausiai autorių ištiko dar viena dvasinė krizė. N. Gogolis sudegino daugelį savo rankraščių, įskaitant ir perrašytą antrąją „Mirusių sielų“ dalį. Kaltindamas velnią dėl tokio savęs naikinimo, rašytojas atsiribojo nuo išorinio pasaulio ir liovėsi kėlęsis iš lovos. Jis atsisakė maisto, siaubingai karščiavo ir paskutines devynias gyvenimo dienas praleido kančiose, kol galiausiai mirė.

N. Gogolio mirtis apgaubė „Mirusias sielas“ nejaukia paslaptimi — atrodė, kad jo rašymas nuvedė autorių į pražūtį. Rašytojas pasirodo tarsi berniukas, kuris svajojo būti aktoriumi, tapo viešai žinomas, jis prisiėmė Akaky Akakievičiaus vaidmenį ir išgalvojo savo paties kritimą į įkyrių minčių prarają. Ši mintis N. Gogoliui padarė didžiulę meškos paslaugą. Žinoma, reikėtų pripažinti, kad „Mirusios sielos“ niekada netapo tuo, ką autorius kurdamas buvo numatęs. Galiausiai N. Gogolį derėtų gerbti kaip puikų ir talentingą rašytoją, o ne dėl liguistai mitologizuotos gyvenimo ir kūrybos tragedijos.