Meistras ir Margarita

„Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891—1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.

Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo šėtono apsilankymą ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblinė epika ir niūri sovietinė satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi meistro ir Margaritos meilė.

Rusų rašytojas Michailas Bulgakovas gimė 1891 m. Kijeve. 1916 m. baigė Kijevo universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju, tarnavo baltagvardiečių armijoje. 1930—1936 m. dirbo Maskvos dailės teatro režisieriaus asistentu. Parašė romanus „Baltoji gvardija“ (1925), „Meistras ir Margarita“ (1928—1940). „Teatrinis romanas“ (1937) nebuvo baigtas. Sukūrė apsakymų ciklą „Jaunojo gydytojo užrašai“, pjeses „Turbinų dienos“, „Bėgimas“, „Zojos butas“, „Šventeivų jungas“, „Paskutinės dienos“, satyrinių apsakymų ir apysakų, biografinę apysaką „Pono de Molière’o gyvenimas“. Nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio iki 1955 m. M. Bulgakovo kūrinius rašytojo šalyje buvo draudžiama spausdinti.

Michailo Bulgakovo legendinis romanas „Meistras ir Margarita“ — toks pat talpus, daugiasluoksnis ir sudėtingas kaip ir paties kūrinio likimas (romano rankraštis degė krosnyje, buvo ne kartą perrašomas ir taisomas autoriaus, braukomas cenzūros, kol galų gale pilnas jo tekstas dienos šviesą išvydo praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po rašytojo mirties). Romano formoje panaudoti satyros, farso, fantastikos, mistikos, melodramos, filosofinės alegorijos elementai suteikia galimybę jį perskaityti istoriniu, politiniu, socialiniu, teologiniu ar grynai estetiniu aspektu. Kiekvienas naujas susitikimas su šios knygos herojais skaitytoją praturtina šviežia patirtimi ir įspūdžiais.

Taigi, „Meistras ir Margarita“ — nepakeičiama lektūra pirmiausia tokiam skaitytojui, kuris literatūroje nori matyti ne vienplanį, ne horizontalų meninio pasaulio vaizdą, tiesiogiai atspindintį kasdieniškai įprastus realios tikrovės dėsningumus, bet kur kas sudėtingesnę, negana to — gerokai talpesnę struktūrą, kuri lyg daugiabriaunis kristalas atvertų netikėtus žmogiškosios dvasinės patirties rakursus sakytumei išsigaubusioje erdvėlaikio perspektyvoje. Toks yra pastarasis Bulgakovo romanas — labai nestandartiškas jau vien savo žanriniu pobūdžiu ir tokio pat nestandartiško nusiteikimo reikalaujantis iš skaitytojo, t. y. primygtinai kviečiantis atsisakyti nusistovėjusių, sustabarėjusių vertinimų, o pasakojimo vientisumo bei minties nuoseklumo ieškoti ne paviršiniuose teksto sluoksniuose, bet po jais atsiveriančiuose poteksčių kloduose, kur kas gilesniame lygmeny nei siužetas ar fabulinis pasakojimas.

Fantastika čia įdomiai koreliuoja su grynu, pabrėžtinu, kone dokumentiniu realizmu, mitas su kruopščiai pateikiamu istoriniu tikroviškumu, dieviškumas su demoniškumu, romantika su klounada. Bulgakovo romane labai originaliai reiškiasi daugybės pasaulyje egzistuojančių literatūrinių žanrų, krypčių ir srovių sinkretizmas: labai neprašautume jį pavadinę ir simbolistiniu, ir postsimbolistiniu, ir neoromantiniu ir galų gale moderniu, avangardiniu, beje, puikiai derančiu prie šiandien vyraujančios postmodernios pasaulėjautos ir estetinio skonio — visų pirma todėl, kad romano tikrovė remiasi literatūriniais ir kitokiais istoriniais šaltiniais, o infernalinė fantastika giliai prasiskverbia į konkrečią praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio sovietinę Maskvos buitį. Kaip ir daugumoje nūdienių postmodernistinių kūrinių, čia derinama tai, kas juokinga ir rimta, t. y. satyra, parodija su filosofija, teologija.

Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio Bulgakovo romanas gali pasirodyti netvarkingai painus ir sujauktas. Yra kaip tik atvirkščiai: „Meistro ir Margaritos“ meninis pasaulis turi labai aiškią trimatę struktūrą tiek erdvės, tiek laiko požiūriu. Įvykiai senovės Jeršalaime, aprašomo meto Maskvoje ir fantastinėje, transcendentinėje, anapusinėje erdvėje (pvz., Didžiajame pokylyje pas šėtoną) atitinka praeities, dabarties ir begalinį, amžinai besitęsiantį laiką. Šią struktūrą galima suvokti ir interpretuoti kaip filosofinę tezės, antitezės ir sintezės triadą. Turint omeny tokią trimatę romano koncepciją, tarp minėtų pasaulių išryškėja ištisa virtinė paralelių (bene ryškiausiai jos pastebimos — tarp personažų, pvz., Poncijaus Piloto, Volando ir psichiatrijos klinikos profesoriaus Stravinskio, jų pagalbininkų Afranijaus, Korovjovo-Fagoto ir daktaro Fiodoro Vasiljevičiaus, arba, tarkim Levio Mato ir poeto Benanio ir t. t., ir pan.). Šios paralelės, aliuzijos, sąskambiai lemia nepakartojamą kūrinio atmosferą, kuri savo ruožtu be galo savitai sugestionuoja pagrindinę — „Meistro ir Margaritos“ sampratą: nemirtingumas ateina per nesavanaudišką meilę (ją simbolizuoja Margarita) ir jokių kompromisų nepripažįstančią kūrybinę menininko drąsą (ji romane įkūnyta meistro paveikslu).

Apie M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ 

prirašyta aibė rašinių — mokslinių, eseistinių, taipogi fantastinių. Atsirado netgi didžiulis tomas, kuris vadinasi „Bulgakovo enciklopedija“, — jame vėl daugiausia vietos skirta „Meistrui ir Margaritai“. Esu nemažai įvairios bulgakoviados perskaitęs, radęs nemažai prieštaravimų, skirtingų rašytojų biografijos faktų aiškinimų, keisčiausių nuorodų į kūrinių prototipus, tuometinio gyvenimo realijas, istorijos ir religijos, okultizmo ir kabalistikos knygas, kuriomis rašytojas neva rėmėsi, kurdamas romano siužetą ir veikėjus. Pramano tenai ne mažiau negu romane. Kiekvieną kartą, kai „Meistras ir Margarita“ pas mus yra perleidžiamas, randu kaip vertėjas ką nors patikslinti ar paaiškinti tekste arba komentaruose. Šiandien šį romaną supa didžiulis literatūrologinis gaubtas. Surinkus romano pavadinimą, internete iškrenta šimtai pozicijų. Ne kartą pasinėręs į romaną lydinčias filosofines bei literatūrologines teorijas, jose taip ir neaptikau aiškiau išreikšto esminio M. Bulgakovo noro, pagrindinio tikslo, kurio jis siekė ir, tikiuosi, pasiekė šiuo romanu. O siekis, mano galva, buvo šit koks — parodyti realaus ir stebuklinio (magiško) pasaulių reliatyvumą, tikrų ir pramanytų dalykų sąlygiškumą. Romane M. Bulgakovas sukeičia vietomis tikrovę ir pasaką taip, kad jas tampa sunku atskirti. Manau, kad ir pagrindinės figūros simbolizuoja tą jo siekį: Margarita — legendinė herojė, kadaise atgaivinta Getės, o Meistras — realus rašytojas, kuris norėdamas pavaizduoti savo laikų tikrovę privalo uždangstyti ją bibliniais siužetais, imtis parabolių, alegorijų, ezoterijos, kitų maskaradinių priemonių. Šiame romane mitinė Jėzaus Kristaus istorija pasakojama be galo tikroviškai — jokių stebuklų, jokios mistikos. Kadaise Jeruzalėje nutikęs įvykis atpasakotas su ryškiausiomis detalėmis, nepaliekant jokių nutylėjimų, medžiagos fantastinei traktuotei. Na kad ir Jėzaus kūno palaidojimo ir jo išvogimo scena, kuri paaiškėja Pilotui tardant Levį Matą (Mato evangelijoje to nėra). Jėzaus, arba Ješua pagal M. B., istorijoje nėra nė menkiausio miglotumo, religinio paslaptingumo. O kita, gal net pagrindinė istorija apie Meistrą ir jo mylimąją Margaritą, gyvenančius tų laikų Maskvoje, kupina mistikos, paslapčių, prietarų, netgi juodosios magijos. Žmogus per kelias minutes nuskraidinamas iš Maskvos į Jaltą, kitam atvykėlis profesorius išpranašauja mirtį po tramvajumi ir tai tučtuojau nutinka, paprastame Maskvos bute neaiškiu būdu atsiranda rūmų salės (Margarita bando įsivaizduoti, kaip tai gali būti). Maskvietiškus stebuklus M. Bulgakovas netgi ironizuoja — tarkime, kalbėdamas apie gyventojų dingimą iš Berliozo namo: skaitytojas supranta, kad juos areštuoja NKVD, o autorius rašo — jie dingsta, stebuklai. Šitaip apversdamas tikrovę, M. B. tarsi įteigia — štai jums gerai pažįstama kasdienybė, bet labai norint ją galima atpasakoti taip, kad ji atrodys it nuotykinga pasaka. Tai ar tais tolimaisiais laikais neįvyko tas pat — nutiko reali istorija, mirties bausme buvo nubaustas klajojantis išminčius, kalbėjęs gana mįslingai, todėl piktinamai, — joks stebukladarys, juolab Dievo sūnus, gal net ne pranašautojas. Žmogus, kurio niekas nenorėjo suprasti, — M. B. romane Pilotas jį kamantinėdamas įsitikina, kad anas nėra joks mesijas, bet nebegali pakeisti aukščiausiųjų žydų dvasininkų sprendimo nubausti aną mirtimi. Paprasčiausiai tam tikrų sąlygų veikiama, stiprių ir kūrybiškų protų skatinama ilgainiui ši istorija transformavosi į demonizuotą stebuklinę legendą, davusią postūmį ir pagrindą masinei religijai krikščionybei. Toks aiškinimas, beje, nėra M. Bulgakovo išradimas. Ši teorija religijotyroje populiari nuo viduramžių. M. Bulgakovas išrado kitką — meninį metodą, kaip sukeitus vietomis žinomą legendą su pažįstama tikrove, jas kryžminant ir maišant, galima įrodyti žmonių pasaulio, civilizacijos reliatyvumą. Jeigu būčiau mokslininkas, šia tema rašyčiau išsamų straipsnį, nes bent iki šiol tokio traktavimo nesu aptikęs. Nujaučiu, kad M. Bulgakovas sąmoningai ar nesąmoningai šiame romane tokio tikslo siekė. Gal tik nedrįso jo deklaruoti, nes tuo metu tai būtų buvusi dar viena kliūtis romaną išleisti.

Iš kn.: MIKUTA, Algimantas. Kompostas: dešimties metų (1996—2005) užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 531–533. ISBN 978-9986-620-8