Kol nenuėjau miegot

Psichologinis suklastotos atminties trileris

Minutėlę pabandykite įsivaizduoti, kad praradote atmintį. Bet kokio tipo ar stadijos — trumpalaikę ir ilgalaikę, aktyviąją ir pasyviąją, epizodinę, semantinę ar procedūrinę. Visiškai. Sunku, bet apytikriai įmanoma įsivaizduoti, kaip tokiu atveju jūsų gyvenimas pavirsta į akimirksnį trunkančių, tarpusavy visiškai nesusijusių epizodų virtinę. Tokią būseną tikriausiai būtų sunku netgi gyvenimu pavadinti, nes egzistencija prarastų bet kokią prasmę ir žmogiškąjį pavidalą. Nebebūtų jokios reikšmės, ar egzistuojame būtent tą vienintelę akimirką, ar metus, ar ištisus dešimtmečius. O ką jau kalbėti apie žmonijos istorinės, kolektyvinės patirties atmintį.

Britų rašytojas S.J. Vatsonas (Watson) sumanė atlikti eksperimentą ir minėtą sunkiai įsivaizduojamą akimirksnį praplėsti nuo ryto iki vakaro — maždaug tiek, kiek trunka žmogaus aktyvusis paros metas. Tokie laiko rėmai jau suteikia kur kas daugiau erdvės patyrinėti ir pafantazuoti apie psichologinę individo būseną sutrikus atminčiai — vienam iš stebuklingiausių ir paslaptingiausių žmogaus sąmonės komponentų.

Kaip rašytojas tą padarė? Šiemet vienu metu daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, pasirodžiusiame romane „Kol nenuėjau miegot“ jis papasakojo nepaprastą moters, Kristinos Lukas, sergančios ypatinga amnezijos forma, istoriją. Keturiasdešimties su viršum moteris, kaip jai aiškinama, kadaise autoavarijoje patyrė sunkią galvos traumą. Ji kas rytą prabunda visiškai neprisimindama pastarųjų savo dvidešimties gyvenimo metų, netgi kaskart išgyvena sukrėtimą išvydusi savo atvaizdą veidrodyje – gerokai senesnės moters, nei ji iš tiesų žino ir jaučiasi esanti — mat jaunystės laikų patirties nuotrupas, tegu ir labai epizodines, jos sąmonė tebėra išlaikiusi. Bet kaip ji pragyveno šiuos kelis dešimtmečius? Ką veikė? Kokia jos profesija? Ar turėjo vaikų? Galų gale, kas yra jos vyras, kuris miega kartu su ja lovoje? Visa tai išsiaiškinti Kristina teturi vieną dieną — tol, kol nenueis miegot, nes atsibudusi ji vėl nieko neprisimins, kitą rytą vėl patirs tą patį sukrėtimą ir jai vėl teks iš naujo, kam nors padedant, rekonstruoti savo ankstesnį gyvenimą, kad... vakare atsigulusi į lovą ir pamiegojusi vėl jį pamirštų.

Situacija be galo paranki modeliuoti įvairias netikėtas psichologines situacijas ir sąmonės būsenas — juk moteris kaskart tarsi įmetama į jai svetimą pasaulį ir jos elgsena, jausmai, emocijos tokiomis keistomis aplinkybėmis reiškiasi prieš skaitytojo akis nelyginant savotiškoje psichologinėje laboratorijoje. Tą rašytojas ir daro: fiksuoja savo veikėjos nuostabą, sąmyšį, išgąstį, nusivylimą, nervinę įtampą, tarsi prityręs psichoterapeutas įsijausdamas į tikėtinus tokioje situacijoje atsidūrusio žmogaus potyrius.

Ir vis dėlto S.J. Vatsono „Kol nenuėjau miegot“ psichologinis lygmuo, nors ir labai reikšmingas, knygoje nėra savitikslis, paprasčiau tariant, visų pirma tai yra romanas, o ne koks nors populiariosios, įdomiosios, šviečiamosios ar juolab mokomosios psichologinės literatūros veikalas. Romanas be galo įdomus ir „įtrauklus“, kaip rašoma knygos viršelio anotacijoje. 

Jau ir šiaip patologiškai komplikuotą Kristinos situaciją dar labiau sujaukia detektyvinė istorija, į kurią jinai įtraukiama po išskirtinę amneziją sukėlusios traumos. Negana to, kad moterį slegia sunkiai įmanoma kasdienė užduotis iš naujo prisiminti ir įsisąmoninti ją supantį pasaulį bei pastarajame suvokti save pačią, Kristina dar yra apgaudinėjama, klaidinama, jos praeitis klastojama. Ar jos vyras Benas, šalia kurio kasryt prabunda — tikrai jos vyras? Ar jos sūnus Adamas, kaip jai teigiama, žuvęs Afganistane, tikrai yra miręs? Ir apskritai ar įvyko jos negalią lėmusi autoavarija, kaip jai aiškinama? Tai kas tuomet nutiko iš tiesų? Pamažu Kristina ima viskuo abejoti ir paskatinta gydytojo psichiatro pradeda rašyti dienoraštį, kurį turi slėpti nuo aplinkinių.

Bet jos užrašai dosniai atveriami romano skaitytojui ir sudaro didžiąją knygos dalį. Painūs Kristinos sąmonės vingiai ir dar painesnės jos gyvenimo aplinkybės įtraukia, pakeri ir sykiais užima kvapą tarytum skriejant amerikietiškais kalneliais — skaitydamas šią knygą, tarpais pajunti svaigstant galvą, nes veikėjos išgyvenamai tave persmelkia bemaž fiziškai.

Apibendrinant derėtų atkreipti dėmesį, kad S.J. Vatsonui pavyko išgauti ganėtinai originalią, šiuolaikinį gyvenimo tempą atitinkančią stilistiką. Romaną „Kol nenuėjau miegot“ būtų galima apibūdinti kaip psichologinį, tačiau toks vertinimas įprastai asocijuojasi su klasikiniu psichologizmu literatūroje — lėtai slenkančiu veiksmu, plačiais veikėjų apmąstymais ir svarstymais — o mūsų atveju yra atvirkščiai: kūriniui suteikiamas intriguojančio trilerio pagreitis, tik „gaudymą ir šaudymą“ čia atstoja svaiginami sąmonės vingiai, o detektyvinę romano įtampą palaikančiai mįslei suteikiama ne vien plokščia kriminalinė, bet ir psichologinės dramos dimensija. Regis, čia yra viskas, ko reikia nūdieniam skaitytojui, ieškančiam nebanalios, tačiau kartu ir nenuobodžios skaitymo pramogos.