Kelionės su Čarliu: ieškant Amerikos

 

Nobelio premijos laureato J. Steinbecko knyga „Kelionės su Čarliu: ieškant Amerikos“, pirmą kartą pasirodžiusi 1962-aisiais, buvo palankiai įvertinta kritikų ir tapo tarptautiniu bestseleriu. Leidyklos „Jotema“ išleistame romane aprašoma autoriaus kelionė per Ameriką, lydint geriausiam keturkojui draugui — prancūziškam pudeliui Čarliui. Rašytojas, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, išsirengė į kelionę, norėdamas išgirsti tikrosios Amerikos kalbą, užuosti žolės ir medžių kvapą, pamatyti spalvas ir atspalvius. Kitaip tariant, iš naujo atrasti šalį, apie kurią jis jau tiek daug metų rašė. 

 

Amerikiečių klasikas drauge su savo šunimi keliauja valstijas jungiančiomis automagistralėmis ir užmiesčio keliais, valgo kartu su sunkvežimių vairuotojais, susiduria su Jeloustouno lokiais, lanko senus draugus. Šioje kelionėje jis mąsto apie amerikiečių savybes, rasinį priešiškumą, savitą, kone visur pastebimą jų vienišumą ir netikėtą nepažįstamų žmonių gerumą. Susipažinę su legendiniu J. Keruacko romanu „Kelyje“, o taip pat mėgstantys klasiką ir nuotykines kelionių istorijas turėtų nepraleisti šio naujo, lietuviškai pasirodžiusio J. Steinbecko kūrinio.

 

1960-ųjų rudenį pasiligojęs ir prastai atrodantis J. Steinbeckas, nusprendė, kad didžiausia jo šiuo metu išgyvenama problema — sutrūkinėjęs ryšys su tėvyne — Amerika. Susikrovęs kelioninę mantą į 750 kilogramus sveriantį pikapą, jis išvyko iš Niujorko, suplanavęs ilgiausią maršrutą aplink visą šalį. Iš pradžių nusprendęs keliauti vienas, tačiau vėliau kartu pasiėmė ir savo pudelį Čarlį. Amerikiečių klasikas siekė atkurti ryšį su savo tėvyne bendraudamas su kelionės metu sutiktais vietiniais žmonėmis ir nakvodamas pakeleivingose stovyklavietėse.

 

Rašytojas Bilas Barichas, išleidęs knygą „Ilga kelionė namo: sekant Steinbecko pėdomis per Ameriką“, teigė, kad tuometinė klasiko savijauta iš tiesų nebuvo itin gera: „jis sirgo sunkia depresija, todėl visi aplinkiniai jį skatino leistis į kelionę. Johnas, pasiryžęs šiai tolimai išvykai, tarsi siekė susigrąžinti jaunystę bei prigesusią kavalieriaus dvasią. Visgi, atrodo, kad jis neturėjo įgimto talento imti interviu iš paprastų, pakeliui sutiktų žmonių“. Net rašytojo sūnus Johnas pripažino, kad tėvas niekada daug nešnekėdavo su žmonėmis, vėliau virtusiais knygos personažais. Pridurdamas, kad „jis tiesiog būdavo linkęs tūnoti kemperyje ir viską užsirašinėti“. Tačiau J. Steinbeckas šios netrumpos išvykos metu buvo vienišas ne visada, mat jį dažnai aplankydavo žmona Elaine.

 

Knygos „Kelionės su Čarliu“ pradžioje vaizduojama išraiškinga scena, kurioje J. Steinbeckas šnekučiuojasi su Naujosios Anglijos ūkininku apie Jungtinių Tautų Generalinės Ansamblėjos debatuose nuskambėjusį skandalingą N. Chruščiovo išsišokimą. Savo kalbos metu susinervinęs politikas nusimovė batą ir pradėjo juo daužyti stalą. Tačiau ši scena buvo sukurta gerokai anksčiau, nei pastarasis politikas iš tikrųjų apsilankė minėtame suvažiavime. Dar vienas ironiškas susitikimas įvyksta stovyklavietėje, netoli Alisos miesto, Šiaurės Dakotoje. Kuomet aktorius, vaidinęs vienoje Šekspyro dramoje, supainioja rašytoją su kitu pažįstamu anglų aktoriumi Johnu Gelgaudu ir plačiai nusilenkdamas sumišusiam rašytojui pasisveikina: „matau, kad esi profesijos žmogus“. Tačiau, anot Bilo Steigervaldo, buvusio „Pittsburg Post-Gazette“ žurnalisto, šis knygoje vaizduojamas susitikimas su aktoriumi iš tiesų yra išgalvotas. Kadangi tą vakarą J. Steinbeckas buvo apsistojęs ne Alisos mieste, o paplūdimyje, Šiaurės Dakotoje. Tai yra apie 400 kilometrų į vakarus nuo minimos vietovės. Be to, nakvynės vietai tą naktį jis pasirinkęs ne kemperį, o motelį. 

 

Nacionalinio Johno Steinbecko centro, įsikūrusio Salinase (Kalifornijoje), mokslininkė Suzana Shillinglaw viename interviu prasitarusi, kad „bet kuris rašytojas turi teisę formuoti kūrinio medžiagą taip, kaip pats nori. Amerikiečių klasikas savo knygoje neabejotinai paliko keletą palaidų galų, tačiau jo rašymo metodai nesuteikia teisės knygai prilipdyti melagingos istorijos etiketės“. Aptardama knygos „Kelionės su Čarliu“ veikėjų autentiškumą, ji pripažino, kad nesvarbu — „sutiko rašytojas minėtą aktorių ar ne. Juk jis galėjo sutikti panašų žmogų savo gyvenime anksčiau. Galbūt jis apsikeitė keliais anekdotais su padavėja. Argi tai yra taip svarbu?“.

 

Amerikiečių rašytojas ir kritikas Džėjus Parini, parašęs biografiją apie amerikiečių klasiką, nustebo sužinojęs, jog kelionės po Ameriką metu prie savo vyro prisijungdavo jo mylimoji žmona. „Kelias valandas praleidau šnekučiuodamasis su Elaine, tačiau ji to niekad nepaminėjusi“, — pridūrė. Be to, jis prasitarė, kad būtent žmona primygtinai prašiusi rašytojui kartu į kelionę pasiimti ir jų pudelį Čarlį. „Kartais moteris mėgdavusi pakelti triukšmą dėl nieko, neva jiems sunku ištverti būnant atskirai. Ji atkakliai reikalavusi, kad vyras į kelionę kartu pasiimtų ir šunį“. 

 

Apie kai kuriuos kritinius atsiliepimus, skirtus knygai dėl kai kurių faktų tikrumo, jis atsiliepė taip: „Visada maniau, kad knyga yra grožinės literatūros kūrinys. J. Steinbeckas buvo grožinės literatūros rašytojas, todėl nenuostabu, kad jis gali keisti įvykius, maišyti juos tarpusavyje. Nors rašytojas tikriausiai neįrašinėjo pakeliui patirtų įspūdžių ar pokalbių juostiniu magnetofonu, tačiau nepaisant to — kūrinyje justi autentiškumas“.

 

Pasak žurnalisto Bilo Steigervaldo, tuomet, kai nepasilikdavo prabangiuose viešbučiuose, amerikiečių klasikas dažniausiai nakvodavo moteliuose. Pavyzdžiui, viešai manyta, kad vieną naktį jis praleido Naujajame Hampšyre, netoli Lankasterio įsikūrusioje fermoje. O iš tikrųjų — apsistojo prabangesniame viešbutyje — kad galėtų valgyti jo valgomajame net turėjo pasiskolinti ir apsirengti padoresnį paltą ir kaklaraištį. Žurnalistas netgi bandė pakartoti rašytojo kelionę su išnuomota Toyota „Rav4“, kuriame dažniausiai miegodavo. Jis dažnai sustodavo Valmarto stovėjimo aikštelėse, kartą net — automobilių pardavėjo aikštelėje, apsimesdamas, kad automobilis dar nenaudotas. Steinbecko literatūros tyrinėtojas atkakliai tvirtino, kad ėmėsi šio odisėją po Ameriką atkartojančio projekto ne tam, jog demaskuotų rašytoją. O visų pirma, tam, kad įamžintų amerikiečių klasiko kelionę ir galėtų sukurti knygą apie tai, kaip JAV pasikeitė per pastaruosius penkiasdešimt metų. 

 

Kadangi iš „Kelionės su Čarliu“ leidimo sunku susekti nuoseklią rašytojo kelionės trajektoriją, žurnalistas net sukūrė laiko juostą, dėliodamas ją iš surinktų laikraščių straipsnių, biografijų ir paties autoriaus laiškų. Visa tai — kad geriau suprastų, kur J. Steinbeckas galėjo judėti ir apsistoti kiekvieną dieną. Paaiškėjo, kad reali kelionė ir kūrinyje piešiama jos įvykių trajektorija nevisiškai sutapo. Taip pat jis intensyviai konsultavosi dėl pirmojo ranka rašyto knygos rankraščio, saugomo Morgano bibliotekoje. Pastarajame kur kas dažniau buvo minimos rašytojo žmonos viešnagės nei išliko galutiniame knygos leidime. Žurnalistas buvo nustebęs, kad padaryti atradimai nesukėlė didesnės diskusijos tarp J. Steinbecko literatūros tyrinėtojų: „Penkiasdešimt metų jo knyga „Kelionės su Čarliu“ buvo garbinama, gausiai reklamuojama, apžvelgiama kritikų ir net tapo mitologizuota kaip tikra istorija. Tapusi daugiau nei literatūriniu pasakojimu apie autoriaus atradimų kupiną kelionę po Ameriką, miegant po žvaigždėtu dangumi. Jeigu literatūros mokslininkai dėl to nesusirūpinę — ko tuomet jie gali išmokyti?“

 

Atrodo, kad J. Steinbeckas savo kūrinyje „Kelionės su Čarliu“ skaitytojams piešia kur kas šviesesnį septintojo dešimtmečio Amerikos vaizdą, nei jis buvo iš tiesų. Pasak rašytojo B. Baricho, tikrasis šios didžiulės šalies peizažas realybėje buvo žymiai tamsesnis, nors autorius ir nevengia įvardinti tuometinių socialinių aktualijų ir problemų. Visgi „amerikiečių klasikas buvo teisus, tvirtindamas, kad pilietinį patriotizmą sužlugdė pinigai, arba kad Amerikoje vis labiau įsišaknija homogeniškumas. O taip pat bylodamas, jog esame vienia didžiausių pasaulio šalių, labiausiai teršiančių aplinką. Šiandien jo žodžiai iš tiesų skamba pranašiškai“.