Kelionės su Čarliu: ieškant Amerikos

„Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“ — tai 1962 m. išleista amerikiečių rašytojo Johno Steinbecko kelionių knyga, vienas geriausių šio žanro literatūros kūrinių. Autorius joje aprašo savo kelionę per Ameriką, kurioje jį lydėjo jo pudelis Čarlis. 

Rašytojas, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, išsirengė į kelionę, norėdamas išgirsti tikrosios Amerikos kalbą, užuosti žolės ir medžių kvapą, pamatyti spalvas ir atspalvius, kitaip tariant, iš naujo atrasti šalį, apie kurią jis jau tiek daug metų rašė.

Steinbeckas drauge su prancūzišku pudeliu Čarliu keliauja valstijas jungiančiomis automagistralėmis ir užmiesčio keliais, valgo kartu su sunkvežimių vairuotojais, susiduria su Jeloustouno lokiais, lanko senus draugus. Šioje kelionėje jis mąsto apie amerikiečių savybes, rasinį priešiškumą, amerikiečiams savitą, kone visur pastebimą vienišumą ir netikėtą nepažįstamų žmonių gerumą.

Grynas pasitenkinimas, pikantiška geografinių vietovių ir žmonių pynė, susipinanti su melancholiškomis esė įvairiomis temomis, pradedant emociniais senėjimo sunkumais, baigiant pasvarstymais apie tai, kodėl milžiniškos sekvojos mums sukelia tokią nuostabą. 

 

Gili, kupina atjautos, o neretai ir pykčio... nuoširdžiai sukrečianti knyga, kurios autorius — vienas žymiausių mūsų rašytojų.

 

Steinbeckas neprilygstamas... Stiprus, emocionalus pasakojimas apie kelionę, kupiną naujų atradimų.

* John Barkham, Saturday Review Sybdicate

 

Jausmingas, ilgesingas pasakojimas, kuriame autorius dalijasi savo atradimais ir susitikimų įspūdžiais, vaizdingai perteikia mūsų žmogiškosios prigimties dvidešimtame amžiuje paveikslą, kuriam dar ilgai niekas negalės prilygti.

* Edward Weeks, The Atlantic Monthly

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Nobelio premijos laureato J. Steinbecko knyga „Kelionės su Čarliu: ieškant Amerikos“, pirmą kartą pasirodžiusi 1962-aisiais, buvo palankiai įvertinta kritikų ir tapo tarptautiniu bestseleriu. Leidyklos „Jotema“ išleistame romane aprašoma autoriaus kelionė per Ameriką, lydint geriausiam keturkojui draugui — prancūziškam pudeliui Čarliui. Rašytojas, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, išsirengė į kelionę, norėdamas išgirsti tikrosios Amerikos kalbą, užuosti žolės ir medžių kvapą, pamatyti spalvas ir atspalvius. Kitaip tariant, iš naujo atrasti šalį, apie kurią jis jau tiek daug metų rašė. 

 

Amerikiečių klasikas drauge su savo šunimi keliauja valstijas jungiančiomis automagistralėmis ir užmiesčio keliais, valgo kartu su sunkvežimių vairuotojais, susiduria su Jeloustouno lokiais, lanko senus draugus. Šioje kelionėje jis mąsto apie amerikiečių savybes, rasinį priešiškumą, savitą, kone visur pastebimą jų vienišumą ir netikėtą nepažįstamų žmonių gerumą. Susipažinę su legendiniu J. Keruacko romanu „Kelyje“, o taip pat mėgstantys klasiką ir nuotykines kelionių istorijas turėtų nepraleisti šio naujo, lietuviškai pasirodžiusio J. Steinbecko kūrinio.

 

1960-ųjų rudenį pasiligojęs ir prastai atrodantis J. Steinbeckas, nusprendė, kad didžiausia jo šiuo metu išgyvenama problema — sutrūkinėjęs ryšys su tėvyne — Amerika. Susikrovęs kelioninę mantą į 750 kilogramus sveriantį pikapą, jis išvyko iš Niujorko, suplanavęs ilgiausią maršrutą aplink visą šalį. Iš pradžių nusprendęs keliauti vienas, tačiau vėliau kartu pasiėmė ir savo pudelį Čarlį. Amerikiečių klasikas siekė atkurti ryšį su savo tėvyne bendraudamas su kelionės metu sutiktais vietiniais žmonėmis ir nakvodamas pakeleivingose stovyklavietėse.

 

Rašytojas Bilas Barichas, išleidęs knygą „Ilga kelionė namo: sekant Steinbecko pėdomis per Ameriką“, teigė, kad tuometinė klasiko savijauta iš tiesų nebuvo itin gera: „jis sirgo sunkia depresija, todėl visi aplinkiniai jį skatino leistis į kelionę. Johnas, pasiryžęs šiai tolimai išvykai, tarsi siekė susigrąžinti jaunystę bei prigesusią kavalieriaus dvasią. Visgi, atrodo, kad jis neturėjo įgimto talento imti interviu iš paprastų, pakeliui sutiktų žmonių“. Net rašytojo sūnus Johnas pripažino, kad tėvas niekada daug nešnekėdavo su žmonėmis, vėliau virtusiais knygos personažais. Pridurdamas, kad „jis tiesiog būdavo linkęs tūnoti kemperyje ir viską užsirašinėti“. Tačiau J. Steinbeckas šios netrumpos išvykos metu buvo vienišas ne visada, mat jį dažnai aplankydavo žmona Elaine.

 

Knygos „Kelionės su Čarliu“ pradžioje vaizduojama išraiškinga scena, kurioje J. Steinbeckas šnekučiuojasi su Naujosios Anglijos ūkininku apie Jungtinių Tautų Generalinės Ansamblėjos debatuose nuskambėjusį skandalingą N. Chruščiovo išsišokimą. Savo kalbos metu susinervinęs politikas nusimovė batą ir pradėjo juo daužyti stalą. Tačiau ši scena buvo sukurta gerokai anksčiau, nei pastarasis politikas iš tikrųjų apsilankė minėtame suvažiavime. Dar vienas ironiškas susitikimas įvyksta stovyklavietėje, netoli Alisos miesto, Šiaurės Dakotoje. Kuomet aktorius, vaidinęs vienoje Šekspyro dramoje, supainioja rašytoją su kitu pažįstamu anglų aktoriumi Johnu Gelgaudu ir plačiai nusilenkdamas sumišusiam rašytojui pasisveikina: „matau, kad esi profesijos žmogus“. Tačiau, anot Bilo Steigervaldo, buvusio „Pittsburg Post-Gazette“ žurnalisto, šis knygoje vaizduojamas susitikimas su aktoriumi iš tiesų yra išgalvotas. Kadangi tą vakarą J. Steinbeckas buvo apsistojęs ne Alisos mieste, o paplūdimyje, Šiaurės Dakotoje. Tai yra apie 400 kilometrų į vakarus nuo minimos vietovės. Be to, nakvynės vietai tą naktį jis pasirinkęs ne kemperį, o motelį. 

 

Nacionalinio Johno Steinbecko centro, įsikūrusio Salinase (Kalifornijoje), mokslininkė Suzana Shillinglaw viename interviu prasitarusi, kad „bet kuris rašytojas turi teisę formuoti kūrinio medžiagą taip, kaip pats nori. Amerikiečių klasikas savo knygoje neabejotinai paliko keletą palaidų galų, tačiau jo rašymo metodai nesuteikia teisės knygai prilipdyti melagingos istorijos etiketės“. Aptardama knygos „Kelionės su Čarliu“ veikėjų autentiškumą, ji pripažino, kad nesvarbu — „sutiko rašytojas minėtą aktorių ar ne. Juk jis galėjo sutikti panašų žmogų savo gyvenime anksčiau. Galbūt jis apsikeitė keliais anekdotais su padavėja. Argi tai yra taip svarbu?“.

 

Amerikiečių rašytojas ir kritikas Džėjus Parini, parašęs biografiją apie amerikiečių klasiką, nustebo sužinojęs, jog kelionės po Ameriką metu prie savo vyro prisijungdavo jo mylimoji žmona. „Kelias valandas praleidau šnekučiuodamasis su Elaine, tačiau ji to niekad nepaminėjusi“, — pridūrė. Be to, jis prasitarė, kad būtent žmona primygtinai prašiusi rašytojui kartu į kelionę pasiimti ir jų pudelį Čarlį. „Kartais moteris mėgdavusi pakelti triukšmą dėl nieko, neva jiems sunku ištverti būnant atskirai. Ji atkakliai reikalavusi, kad vyras į kelionę kartu pasiimtų ir šunį“. 

 

Apie kai kuriuos kritinius atsiliepimus, skirtus knygai dėl kai kurių faktų tikrumo, jis atsiliepė taip: „Visada maniau, kad knyga yra grožinės literatūros kūrinys. J. Steinbeckas buvo grožinės literatūros rašytojas, todėl nenuostabu, kad jis gali keisti įvykius, maišyti juos tarpusavyje. Nors rašytojas tikriausiai neįrašinėjo pakeliui patirtų įspūdžių ar pokalbių juostiniu magnetofonu, tačiau nepaisant to — kūrinyje justi autentiškumas“.

 

Pasak žurnalisto Bilo Steigervaldo, tuomet, kai nepasilikdavo prabangiuose viešbučiuose, amerikiečių klasikas dažniausiai nakvodavo moteliuose. Pavyzdžiui, viešai manyta, kad vieną naktį jis praleido Naujajame Hampšyre, netoli Lankasterio įsikūrusioje fermoje. O iš tikrųjų — apsistojo prabangesniame viešbutyje — kad galėtų valgyti jo valgomajame net turėjo pasiskolinti ir apsirengti padoresnį paltą ir kaklaraištį. Žurnalistas netgi bandė pakartoti rašytojo kelionę su išnuomota Toyota „Rav4“, kuriame dažniausiai miegodavo. Jis dažnai sustodavo Valmarto stovėjimo aikštelėse, kartą net — automobilių pardavėjo aikštelėje, apsimesdamas, kad automobilis dar nenaudotas. Steinbecko literatūros tyrinėtojas atkakliai tvirtino, kad ėmėsi šio odisėją po Ameriką atkartojančio projekto ne tam, jog demaskuotų rašytoją. O visų pirma, tam, kad įamžintų amerikiečių klasiko kelionę ir galėtų sukurti knygą apie tai, kaip JAV pasikeitė per pastaruosius penkiasdešimt metų. 

 

Kadangi iš „Kelionės su Čarliu“ leidimo sunku susekti nuoseklią rašytojo kelionės trajektoriją, žurnalistas net sukūrė laiko juostą, dėliodamas ją iš surinktų laikraščių straipsnių, biografijų ir paties autoriaus laiškų. Visa tai — kad geriau suprastų, kur J. Steinbeckas galėjo judėti ir apsistoti kiekvieną dieną. Paaiškėjo, kad reali kelionė ir kūrinyje piešiama jos įvykių trajektorija nevisiškai sutapo. Taip pat jis intensyviai konsultavosi dėl pirmojo ranka rašyto knygos rankraščio, saugomo Morgano bibliotekoje. Pastarajame kur kas dažniau buvo minimos rašytojo žmonos viešnagės nei išliko galutiniame knygos leidime. Žurnalistas buvo nustebęs, kad padaryti atradimai nesukėlė didesnės diskusijos tarp J. Steinbecko literatūros tyrinėtojų: „Penkiasdešimt metų jo knyga „Kelionės su Čarliu“ buvo garbinama, gausiai reklamuojama, apžvelgiama kritikų ir net tapo mitologizuota kaip tikra istorija. Tapusi daugiau nei literatūriniu pasakojimu apie autoriaus atradimų kupiną kelionę po Ameriką, miegant po žvaigždėtu dangumi. Jeigu literatūros mokslininkai dėl to nesusirūpinę — ko tuomet jie gali išmokyti?“

 

Atrodo, kad J. Steinbeckas savo kūrinyje „Kelionės su Čarliu“ skaitytojams piešia kur kas šviesesnį septintojo dešimtmečio Amerikos vaizdą, nei jis buvo iš tiesų. Pasak rašytojo B. Baricho, tikrasis šios didžiulės šalies peizažas realybėje buvo žymiai tamsesnis, nors autorius ir nevengia įvardinti tuometinių socialinių aktualijų ir problemų. Visgi „amerikiečių klasikas buvo teisus, tvirtindamas, kad pilietinį patriotizmą sužlugdė pinigai, arba kad Amerikoje vis labiau įsišaknija homogeniškumas. O taip pat bylodamas, jog esame vienia didžiausių pasaulio šalių, labiausiai teršiančių aplinką. Šiandien jo žodžiai iš tiesų skamba pranašiškai“.