Jaunojo gydytojo užrašai

Pirmą kartą lietuvių kalba publikuojama rusų literatūros klasiko M. Bulgakovo (1891—1940) ankstyvoji kūryba

Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, M. Bulgakovas apie pusantrų metų, nuo 1916 m. rugsėjo iki 1918 m. vasario, dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje. Tuo laikotarpiu jis ir pradėjo užrašus apie jauno mediko praktiką nuošaliame kaime, kurie pavirto septynių apsakymų ciklu „Jaunojo gydytojo užrašai“ (Zapiski junogo vrača) ir 1925—1926 m. buvo pavieniui paskelbti Maskvoje leistame žurnale Medicinskij rabotnik („Medicinos darbuotojas“).

Prie šio ciklo pritampa dar du kūriniai — apsakymas „Aš nužudžiau“ ir apysaka „Morfijus“, kurie 1926—1927 m. taip pat buvo paskelbti žurnale Medicinskij rabotnik, nors be jokių rašytojo nuorodų į jo sumanytąjį ciklą, o be to, smarkiai besiskiriantys nuo ano septyneto tiek savo forma, tiek turiniu. Bet kadangi „Jaunojo gydytojo užrašai“ atskiros knygos pavidalu pradėti leisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant jų publikacijomis periodikoje (pats autorius savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais, tradiciškai nusistovėjo kaip tik tokia šio apsakymų rinkinio ir apysakos „Morfijus“ pateikimo tvarka.

Bulgakovą, kaip armijon mobilizuotą karo gydytoją, porevoliucinės Rusijos pilietinio karo sumaištis 1919 m. nubloškė į Šiaurės Kaukazą. Tų pačių metų pabaigoje jis atsisakė tarnybos Vladikaukazo karo ligoninėje ir apskritai mediko darbo bei pradėjo literatūrinę veiklą: publikuotis vietiniuose laikraščiuose, dalyvauti literatų gyvenime. Apie šį M. B. gyvenimo etapą pasakojama pirmoje „Užrašų ant rankogalių“ (Zapiski na manžetach) dalyje. Antrojoje jau kalbama apie jo atvykimą į Maskvą 1921-ais, apie pirmuosius alkano nepritekliaus ir blaškymosi po leidinių redakcijas metus.

Apysaką „Šėtoniada“ (D’javoliada) M. B. baigė rašyti 1923-ių kovo mėn., o pirmoji jos publikacija pasirodė literatūros almanache Nedra („Gelmės“) 1924 m. rugpjūtį. Nors anuomet šis kūrinys literatūrinėje aplinkoje didesnio atgarsio nesusilaukė, jį pastebėjo ir gana palankiai įvertino žymus rašytojas J. Zamiatinas (1884—1937): „Autorius, be abejo, turi patikimą instinktą parinkti kompozicinę sąrangą: fantastika, šaknimis įaugusi į buitį, greitai kaip kine besikeičiančios scenos...“; bet svarbiausia, kad Zamiatinas įžvelgė augantį talentą: „... iš autoriaus, regis, galima laukti gerų darbų.“

Šiame groteske, kuris pratęsia N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“ temą apie biurokratinio mechanizmo palaužto smulkaus tarnautojo beprotybę, jau ima ryškėti nepakartojamas rašytojo stilius, tiksliai pasirinktos detalės (kaip antai nuo vežiko galvos nulėkusi kepurė ir iš po jos pasipilantys pinigų popierėliai), romaną „Meistras ir Margarita“ pranašaujančios frazės („... iš oro išsiaudė juodas apsiaustas...“); čia pirmą kartą apsireiškia juodas katinas fosforinėmis akimis, į kurį pavirsta apysakos personažas Kalsoneris, ir pan. Nuo čia prasideda rašytojo kelias į „Baltąją gvardiją“, „Lemtingus kiaušinius“ ir „Šuns širdį“.

Michailo Bulgakovo „Jaunojo gydytojo užrašai“, atgimę kaip „Netflix“ serialas

XX a. antrasis dešimtmetis, carinės Rusijos gūduma. Michailo Bulgakovo apsakymų ciklas „Jaunojo gydytojo užrašai“ pradedamas pasakojimu apie ką tik medicinos mokslus baigusį jauną gydytoją, kuris atvyksta į provinciją ir pradeda gydytojo karjerą. Knygos istorija nėra iš piršto laužta — M. Bulgakovas, pripažintas rusų literatūros klasikas, ir pats baigė medicinos kursą Kijevo universitete bei dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje — būtent ten ir sukaupė daugumą istorijų, vėliau papasakotų „Jaunojo gydytojo užrašuose“.

Beje, jeigu norėtumėte pamatyti šios knygos ekranizaciją, siūlome peržiūrėti 2012 m. britų serialą tuo pačiu pavadinimu — „A Young Doctor’s Notebook“. Tiesa, čia rasite kiek daugiau komedijos ir, kad ir kaip keistai skambėtų, daugiau bulgakoviško siurrealizmo nei pačiame rašytojo kūrinyje. Taip pat geros žinios „Hario Poterio“ gerbėjams — jaunąjį gydytoją Vladimirą Bomgardą įkūnija pagrindinis šio filmo aktorius Danielis Radcliffas. 

Pagrindinio herojaus Bomgardo neįmanoma nepamilti, jis panašus į mus, artimas tiek Bulgakovo knygos skaitytojui, tiek serialo žiūrovui. Turbūt dauguma mūsų tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu jautėsi nepritapę, sutrikę, tarsi ne savo vietoje, nelyginant savotiški apsišaukėliai. Pagrindinis knygos herojus taip jaučiasi nuolatos, prieš užmigdamas galvoja apie savo darbą, išvaržas ir komplikuotus gimdymus, kartkartėmis vis prakeikdamas mediciną. Gydytojui nuolat tenka susidurti su savo baisiausiais košmarais: pasukti gimdomam kūdikiui kojytę ir atlikti tracheotomiją. Tiek kiekvienas „Jaunojo gydytojo užrašų“ skyrius, tiek serialo serija — vis nauja istorija, nauja mįslė pagrindiniam veikėjui. 

Jaunasis gydytojas, padedamas savo felčerių, vieną po kito išnarplioja ligonių bėdas ir nusiskundimus — taip pamatome, kad jis įgauna vis daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi. Tačiau kaskart gydytojui tenka kovoti ne tik su kiekvieno paciento liga, bet ir su pačiu savimi. Bomgardas nėra geležinio charakterio herojus, bet turi nemažai užsispyrimo, kantrybės, o tai jam padeda įveikti savo baimes. 

Jaunojo gydytojo kova su vėjo malūnais

„Ko tiktai aš negydžiau?! Iš tikrųjų? A?.. Psichikos ligų negydžiau...“ — svarsto gydytojas, jau baigęs savo tarnybą provincijoje. Bet išties jis gydė ir psichikos ligas, galbūt tik pats to nesuprasdamas. Bulgakovo apsakymų herojui dažnai tekdavo susidurti ne tik su liga, bet ir su žmonių kvailumu: „Aš sutikimo neduodu, neduodu. Lašais sutinku gydyt, o gerklės pjaut neleisiu“ — taip viena moteriškė siūlo lašais gydyti jos dukterį, gydytojo pacientę, dūstančią mergaitę. 

Gydytojui ne kartą tenka įtikinti žmones savo sprendimų teisumu ir kovoti su jais dėl to, kas turėtų būti savaime aišku. Turbūt tokia kova su vėjo malūnais pažįstama ne vienam šių dienų medicinos įstaigų darbuotojui. Ir nors išvaržos ar trachėjos mūsų laikais operuojamos kur kas modernesniais būdais nei XX a. pradžioje, tačiau su pacientų užsispyrimu ar net kvailumu dar ir šiandien tenka kovoti ne vienam gydytojui.

Jeigu esate susipažinę su kitais šio autoriaus kūriniais, pradėję skaityti „Jaunojo gydytojo užrašų“ apsakymų ciklą, labai tikėtina, nustebsite. Šios daugmaž autobiografinės istorijos išsiskiria realistiniu stiliumi, čia nerasite bulgakoviško siurrealizmo ar kalbančių šunų. Tačiau antra knygos pusė primena, kad visgi skaitome būtent šį rusų klasiką. Dienoraštiniai „Užrašai ant rankogalių“ ir fantasmagoriška apysaka „Šėtoniada“ — ganėtinai groteskiški, siurrealistiniai, jie pilni aliuzijų į to meto istorinius įvykius, kultūrinį gyvenimą. Šie kūriniai primena, kad Bulgakovas — ne tik gydytojas, kaip galbūt pasirodė skaitant pirmąją knygos dalį, bet ir išmoningos fantazijos rašytojas.

Mėgstantiems klasikinę literatūrą M. Bulgakovo „Jaunojo gydytojo užrašus“ rekomenduojame paimti į rankas tuomet, kai atrodo, jog gyvenime viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi. Šioje knygoje tikrai rasite paguodą. Juk galiausiai, kaip ir knygos ar serialo pagrindiniam herojui, viskas išsisprendžia — tereikia šiek tiek aplinkinių pagalbos ir pasitikėjimo savimi.

Parengė Evelina Kriaučiūnaitė 

Serialas „Jaunojo gydytojo užrašai“, sukurtas pagal M. Bulgakovo knygą:

https://www.youtube.com/watch?v=WE1ENfyf5b8