Ievos dukros
Liudmila Ulickaja
Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis
15x22x1,8 cm, 184 p., kietas viršelis,
Jotema, 2007 m.
15x22x1,8 cm, 184 p., kietas viršelis,
Jotema, 2007 m.
ISBN 978-9955-13-110-6
Ar galima lyginti rimtą vyrišką melą — strateginį, architektoninį, seną kaip Kaino žodžiai — su mielom moteriškom fantazijom, kuriose nėra jokios prasmės ir netgi savanaudiškumo?
Dieve gailestingasai, kaip jos meluoja! Nei iš šio, nei iš to, be tikslo, aistringai, nenuosekliai, beviltiškai, be jokios priežasties... Tos, kurios tą dovaną turi, meluoja nuo pirmo iki paskutinio savo žodžio. Ir kiek tuose žodžiuose žavesio, talento, nekaltybės ir įžūlumo, kūrybinio įkvėpimo ir meistriškumo! Išskaičiavimui, savanaudiškumui, suplanuotai intrigai čia vietos nėra. Tik daina, pasaka, mįslė. Bet mįslė be įminimo. Moteriškas melas — toks pat gamtos reiškinys kaip beržas, pienas ar širšė.
Novelių apysaka „Ievos dukros“ — trečioji garsios rašytojos knyga lietuvių kalba. Atskirų siužetų knygos noveles čia vienija ta pati veikėja ir pagrindinė „moteriškų fantazijų“ tema — gilus psichologinis moteriškosios sielos pjūvis.
Prekyboje nėra
Liudmila Ulickaja (g. 1943) savo pirmąją apsakymų knygą išleido palyginti vėlai, 1994-aisiais, bet vos per dešimtmetį tapo tikra naujosios rusų literatūros žvaigžde ir tarptautinio lygio įžymybe. Tiesa, iš pradžių jos populiarumas užsienyje (Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje) augo greičiau nei tėvynėje. Netgi pirmasis apsakymų rinkinys pirmiau pasirodė Prancūzijoje, o tik paskui originalo kalba išėjo Rusijoje... Antroji rašytojos knyga, apysaka „Sonečka“, 1996-aisiais pelnė prestižinę Medicis premiją irgi Prancūzijoje — kaip geriausias prancūzų kalba pasirodęs užsienio autoriaus literatūros kūrinys. Vis dėlto pats stambiausias ir tituluočiausias rašytojos kūrinys — „Kukockio kazusas“, 2001 m. apdovanotas Booker premija kaip geriausias metų romanas rusų kalba. Šis romanas lietuviškai išleistas 2006 m. 2007 m. — novelių knyga „Ievos dukros“.