Generation P

Kultiniu tapęs romanas „Generation P“ skirtas visą mūsų gyvenimą persmelkusiam reiškiniui — reklamai. Daugelis nelinkę jos laikyti rimtu dalyku ir tiesiog veja nuo savęs tarsi įkyrią musę. Bet argi neprigijo mūsų bendrinėje kalboje reklaminiai šūkiai? Argi kaleidoskopinė reklaminių klipų stilistika nepaveikė mūsų sąmonės?

Romano herojus Vavilenas Tatarskis mano, kad jis žino tikrąją reklamos vertę — juk jis tą reklamą ir kuria. Deja, net baisiausiame sapne jis negalėtų susapnuoti tikrosios galios džino, kurį jis išleido iš butelio.

Viktoras Pelevinas — vienas žymiausių ir populiariausių šiuolaikinių rusų rašytojų. Jis gimė 1962 metais Maskvoje. Baigė Maskvos energetikos institutą, vėliau baigė kursą Literatūros institute. Keletą metų bendradarbiavo žurnale „Mokslas ir religija“, kur rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Didžiausios sėkmės susilaukė V. Pelevino romanas „Čiapajevas ir Pustota“ (liet. k. 1998, 2007), iki kraštų persunktas budistinių pasaulio iliuziškumo idėjų. Kitos lietuvių kalba išėjusios knygos — „Skaičiai“ (2005), „Šventoji vilkolakio knyga“ (2006), „Generation P“ (2006). Rašytojo kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų.

Paslaptingasis V. Pelevino “P”

Viskas aišku, – galėtų tarti skaitytojai, vos užmetę akį į naujosios Viktoro Pelevino knygos lietuvių kalba pavadinimą “Generation P”, tos knygos nė neatsivertę: Pelevinas parašė apie savo kartą.

Panašiai ir manėme, – pernelyg nesutriktų netgi pradėjusieji ją skaityti, – tik po “P” slypi ne patsai autorius, o… pepsikola. Juolab kad ir “karta” (rusiškoji “pokolenije”, o ne angliškasis “generation”) kelis sykius paminėta.

Aiman, netrunki pajausti, kad paslaptingosios “P” sąmoningai ar pasąmoningai ėmei naršyti po visą nuotaikingą romano tekstą it kokio autoriaus paslėpto fanto, kol galų gale susiduri su “firminiu” V. Pelevino šunimi Pizdecu (rašytojo kūrybos gerbėjai su šia “mitologine” būtybe neblogai susipažinę). Tai gal ne pepsikolinė, o šioji “P” – tikroji?

Vėlgi: jei “P” čia tokia daugiareikšmė slapukė, tai galbūt ir “Generation” (angliškai parašytas žodis ruso knygos pavadinime įtarimą tiktai padidina) nebūtinai reiškia vien tiktai “kartą”? Neri į žodyną, o ten – dar kelios “generation” reikšmės… Forma atitinka turinį. Romano tema – reklama, kurioje iki apsvaigimo žaidžiama žodžių sąskambiais, ir vadinamasis “piaras”, kai public relations, regis, pasiekia aukščiausią savo grėsmingo absurdiškumo laipsnį: per TV čia rodomi jau ne tikri, o “skaitmeniniai” politikai, – koks skirtumas, juk jų įvaizdį, šiaip ar taip, vis tiek reikės kam nors sukurti – ir ne vien tik įvaizdį…

Siurrealistiškai besikaitaliojantys V. Pelevino romano planai, masinės kultūros elementų žaidybinis montažas, trinkančios psichikos veikėjai su paranojos, šizofrenijos požymiais, apokalipsinė maištininko desperacija ir ciniška ironija vertinant reklamą kaip tam tikrą socialinį monstrą, sujaukiantį blaivią žmogaus sąmonę, čia itin primena bene iškiliausio lietuvių postmodernistinės krypties rašytojo R. Gavelio kūrybą. Pastarasis irgi panašiai traktuodavo individo sumaištį įvairių socialinių patologijų akivaizdoje. Šiųdviejų autorių pasaulėjauta ir jų saviraiškos braižas itin artimi. 

Kaip ir V. Gavelio kūryboje, šiame rusų postmodernizmo grando romane tikrai nestinga semantinio žaismo, netrūksta čia ir be gailesčio apnuogintų, galbūt vien rusų literatūrai būdingų kasdienybės realijų (pavyzdžiui, karo tarp “naujųjų rusų” ir čečėnų epizodai, kaži kaip įtartinai primenantys šiuo metu masiškai kurpiamus rusiškus kovinius TV filmus, vadinamuosius “bojavikus”, ir panašūs dalykėliai), laimei, palydimų geliančio, sarkastiško autoriaus humoro. Taigi V. Pelevino “Generation “P” turėtų patraukti tiek intelektualesniam, tiek grynai pramoginiam tekstui nusiteikusius skaitytojus, bet kai lietuvių kalba išeina jau ketvirta šio rašytojo knyga, tokia neva reklama gali pasirodyti nejaukiai naivi.