Dvylika kėdžių
15x22x3,2 cm, 432 p., kietas viršelis,
Jotema, 2019 m.
Jotema, 2019 m.
Knyga išspausdinta labai kokybiškame Munken Premium popieriuje,
kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu.
ISBN 978-9955-13-816-7
Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ (1928) labiausiai įsimena savo žaisminga, su šmaikščia ironija perteikta be galo ryškių tipažų galerija labai autentiškame SSRS trečiojo dešimtmečio socialinio gyvenimo fone. Šiame leidime pateiktas romano variantas, kuriame pagal rankraštį, mašinraštį, publikaciją žurnale „30 dienų“ ir pirmąjį „Žemės ir Fabriko“ leidimą rašytojo Iljos Ilfo dukra Aleksandra Ilf atstatė reikšmingiausius fragmentus, pašalintus iš ankstesnių leidimų skonio arba cenzūros sumetimais, ir išsaugojo stilistinius taisymus, pirminiame tekste darytus arba aprobuotus pačių autorių.
Gogoliško užmojo tipažų galerija Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romane „Dvylika kėdžių“
Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ (1928) labiausiai įsimena savo žaisminga, su šmaikščia ironija perteikta be galo ryškių tipažų galerija labai autentiškame SSRS trečiojo dešimtmečio socialinio gyvenimo fone. Be spalvingųjų pagrindinių romano herojų, paslėpto lobio ieškotojų Ostapo Benderio ir Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo bei jų konkurento tėvo Fiodoro Vostrikovo, atmintin įstringa dar geras tuzinas nepakartojamų antraeilių veikėjų, įkūnijančių žmogiškąsias ydas ar šiaip silpnybes, kurios nėra svetimos bet kokios epochos visuomenei, o ką jau kalbėti apie mūsiškę, dar neblogai menančią — negana to, neretai dar vis atkartojančią — absurdiškas sovietinės gyvensenos grimasas.
Senelių prieglaudos ūkvedžiui Alchenui visuomeninio turto grobstymas taip įaugęs į kraują, kad net yra virtęs juokingos formos patologija; naivios, sentimentalios našlės Gricacujevos troškimas dar kartą ištekėti ištrina iš šios moters sąmonės bet kokį realybės pojūtį, todėl ją gali apsukti aplink pirštą bet koks parėjūnas; aktyvaus, visiems patarinėjančio visažinio, „visų galų meistro“, bet nieko doro nesugebančio sumeistrauti įkyruolio tipažas įkūnytas šaltkalvio Polesovo charakteryje; niekingai smulkmenišką šykštumą demonstruoja apgailėtini, juokingi archyvaro Korobeinikovo „verslo planai“; perdėtas atsargumas, o iš tiesų bailumas atėmęs verslininko Kisliarskio gebėjimą blaiviai mąstyti; menkai teuždirbančio inžinieriaus Ščiukino žmonos Eločkos pasaulis apribotas karikatūriškos pretenzijos savo apdarais ir gyvenimo prabanga pranokti Amerikos milijardieriaus Vinderbilto dukterį, apie kurią ji sužino iš užsienietiško madų žurnalo puslapių; vien pasipelnijimo iš savo „kūrybos“ siekantis, niekam tikęs, menkai teišprusęs rašeiva Liapisas Trubeckojus sugeba susikurti neva talentingo poeto įvaizdį ir, regis, patsai tuo įtiki; nepamirštami ir kiti porevoliucinės Rusijos kultūros, meno, spaudos tranai „chaltūrininkai“: humoristas Iznurenkovas, romanų rašytojas Agafonas Šachovas ir visas tokių niekdarių knibždantis, „moderniomis formomis“ žiūrovui akis dumiantis „Kolumbo“ teatras su begale tingių, tačiau reiklių veltėdžių, kaip antai „garsinio apipavidalinimo“ penketas Galkinas, Palkinas, Malkinas, Čalkinas ir Zalkindas, scenos dekoracijų monteris Mečnikovas ir kt.; provincialumo psichologija su visais jai būdingai kompleksais, perteikta pasakojimu apie Vasiukų šachmatų mėgėjus, apskritai išauga iki subtilaus, labai originalaus ir įtaigaus provincializmo apibendrinimo.
Gogoliško užmojo tipažų virtinė, kurios grandis talentingi romano autoriai meistriškai sukabino sumaniai pasirinktu nuotykingų kelionių siužetu, dar tebepulsuoja ta kūrybinga prieškarine sovietinės literatūros gyvybe — neilgai trukus ši gyvybė buvo galutinai užgniaužta kietų stalinistinio „socrealizmo“ dogmatiškumo gniaužtų.
Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ (1928) labiausiai įsimena savo žaisminga, su šmaikščia ironija perteikta be galo ryškių tipažų galerija labai autentiškame SSRS trečiojo dešimtmečio socialinio gyvenimo fone. Be spalvingųjų pagrindinių romano herojų, paslėpto lobio ieškotojų Ostapo Benderio ir Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo bei jų konkurento tėvo Fiodoro Vostrikovo, atmintin įstringa dar geras tuzinas nepakartojamų antraeilių veikėjų, įkūnijančių žmogiškąsias ydas ar šiaip silpnybes, kurios nėra svetimos bet kokios epochos visuomenei, o ką jau kalbėti apie mūsiškę, dar neblogai menančią — negana to, neretai dar vis atkartojančią — absurdiškas sovietinės gyvensenos grimasas.
Senelių prieglaudos ūkvedžiui Alchenui visuomeninio turto grobstymas taip įaugęs į kraują, kad net yra virtęs juokingos formos patologija; naivios, sentimentalios našlės Gricacujevos troškimas dar kartą ištekėti ištrina iš šios moters sąmonės bet kokį realybės pojūtį, todėl ją gali apsukti aplink pirštą bet koks parėjūnas; aktyvaus, visiems patarinėjančio visažinio, „visų galų meistro“, bet nieko doro nesugebančio sumeistrauti įkyruolio tipažas įkūnytas šaltkalvio Polesovo charakteryje; niekingai smulkmenišką šykštumą demonstruoja apgailėtini, juokingi archyvaro Korobeinikovo „verslo planai“; perdėtas atsargumas, o iš tiesų bailumas atėmęs verslininko Kisliarskio gebėjimą blaiviai mąstyti; menkai teuždirbančio inžinieriaus Ščiukino žmonos Eločkos pasaulis apribotas karikatūriškos pretenzijos savo apdarais ir gyvenimo prabanga pranokti Amerikos milijardieriaus Vinderbilto dukterį, apie kurią ji sužino iš užsienietiško madų žurnalo puslapių; vien pasipelnijimo iš savo „kūrybos“ siekantis, niekam tikęs, menkai teišprusęs rašeiva Liapisas Trubeckojus sugeba susikurti neva talentingo poeto įvaizdį ir, regis, patsai tuo įtiki; nepamirštami ir kiti porevoliucinės Rusijos kultūros, meno, spaudos tranai „chaltūrininkai“: humoristas Iznurenkovas, romanų rašytojas Agafonas Šachovas ir visas tokių niekdarių knibždantis, „moderniomis formomis“ žiūrovui akis dumiantis „Kolumbo“ teatras su begale tingių, tačiau reiklių veltėdžių, kaip antai „garsinio apipavidalinimo“ penketas Galkinas, Palkinas, Malkinas, Čalkinas ir Zalkindas, scenos dekoracijų monteris Mečnikovas ir kt.; provincialumo psichologija su visais jai būdingai kompleksais, perteikta pasakojimu apie Vasiukų šachmatų mėgėjus, apskritai išauga iki subtilaus, labai originalaus ir įtaigaus provincializmo apibendrinimo.
Gogoliško užmojo tipažų virtinė, kurios grandis talentingi romano autoriai meistriškai sukabino sumaniai pasirinktu nuotykingų kelionių siužetu, dar tebepulsuoja ta kūrybinga prieškarine sovietinės literatūros gyvybe — neilgai trukus ši gyvybė buvo galutinai užgniaužta kietų stalinistinio „socrealizmo“ dogmatiškumo gniaužtų.
Jonas Vabuolas
