Auklės dienoraštis

Labai paprasta — nėra nieko žavesnio, kaip įrodymas, kad jeigu esi labai turtingas ir labai plonas, dar nereiškia, kad esi laimingas, mylimas ir išmintingas. Dvi Manhatane dirbusios auklės Emma McLaughlin ir Nicola Kraus parašė romaną „Auklės dienoraštis“ — linksmiausią romaną po „Bridžitos Džouns dienoraščio“ — apie nepasitikinčią savimi jauną moterį. Jame sukurta vientisa sąmojinga, kupina detalių istorija, idealiai fiksuojanti šaltą ir išpuoselėtą Niujorko elito gyvenimą, kuriame jie meistriškai vengia auginti savo atžalą.

Norėdama baigti Niujorko universitetą ir išlaikyti savo mikroskopinį būstelį, Nanė pradeda dirbti turtingoje šeimoje mažo berniuko aukle. Keturmečio Grejerio priežiūra ir auklėjimas — ne vienintelis Nanės rūpestis: mergina privalo atlikti begalę kasdieninių ponios X įpareigojimų, mat reikia užtikrinti, kad turtingo pono X žmonos, kuri niekur nedirba, negamina valgio, netvarko buto ir neaugina savo vaiko, dienos tekėtų ramiai ir sklandžiai. Ir auklė sukasi kaip voverė rate, stengdamasi neapleisti taip pat ir asmeninio gyvenimo.

Komiška ir graudi, gyvenimiška ir satyriška knyga „Auklės dienoraštis“ — šių dienų Merės Popins istorija.