Knygų leidykla

Jack London (John Griffit London) gimė 1876 m. sausio 12 d. San Franciske, Kalifornijoje. Biografai (tarp jų ir Irvingas Stounas knygoje „Raitas jūreivis“) teigia, jog rašytojo tėvas buvo klajojantis astrologas V. H. Čeinis. Motinai ištekėjus už nusigyvenusio fermerio Džono Londono, berniukui buvo suteikta patėvio pavardė. Dėl sunkių materialinių šeimos sąlygų Londonas keturiolikos metų pradėjo dirbti, buvo laikraščių pardavėju, sunkvežimio vairuotoju, konservų fabriko darbininku, jūreiviu žvejybos laive (juo buvo pasiekęs Japoniją). 1896 m. vieną semestrą studijavo Kalifornijos universitete. 1897 m., pasidavęs aukso karštligei, išvyko į Klondaiką, bet susirgo skorbutu ir grįžo į gimtojo San Francisko priemiestį Ouklendą, ėmė kurti apsakymus. 1899 m. vienas Kalifornijos žurnalas išspausdino pirmąjį Londono apsakymą „Už tuos, kurie kelyje“, vėliau jo apsakymai buvo atspausdinti žurnaluose „Blackk Cat“, „Overland Monthly“, „Pacific Monthly“, „Atlantic Monthly“. 1900 m. pasirodė pirmoji apsakymų knyga „Vilko sūnus“, atnešusi jam žiauraus Aliaskos gyvenimo dainiaus šlovę, 1901 m. – „Jo tėvų dievas“, 1902 m. – pirmas romanas „Sniegynų duktė“, kur iškeliami anglosaksų rasės privalumai. 1902 m. išleistoje knygoje „Kelionė „Akinančiuoju“ aprašė savo nuotykius gaudant austres. 1902 m. rašytojas gavo užduotį vykti kaip specialus korespondentas į Pietų Afriką aprašyti anglų-būrų karo, bet jam pasiekus Londoną, karas baigėsi. Anglijos sostinės varguomenės gyvenimo stebėjimų apibendrinimas – apybraižų knyga „Bedugnės žmonės“ (1903 m.). 1903 m. pasirodo žymiausias Londono animalistinis kūrinys „Protėvių šauksmas“, jo tema pratęsiama apysakoje „Baltoji iltis“ (1906 m.). Reikšmingiausi šio laikotarpio veikalai yra romanas „Jūrų vilkas“ (1904 m.), autobiografinė knyga „Kelias“ (1907 m.), romanai „Geležinis Kulnas“ (1908 m.) ir „Martinas Idenas“ (1909 m.), novelių knyga „Gyvenimo meilė“ (1907 m.), publicistikos rinkinys „Revoliucija ir kiti esė“ (1910 m.). Vykstant rusų-japonų karui buvo Korėjoje, vėliau kaip korespondentas išvyko į Meksiką, plaukiojo nuosava jachta po Ramųjį vandenyną ir Karibų jūrą – šios kelionės įspūdžiai atsispindi novelių knygoje „Pietų jūrų apsakymai“ (1911 m.). Iš paskutiniųjų Džeko Londono kūrinių pažymėtini: apsakymų rinkinys „Prarastas veidas“ (1910 m.), apysakos „Liepsnojanti šviesa“ (1910 m.) ir „Smokas Belju“ (1912 m.), romanai „Mėnulio slėnys“ (1913 m.), „Didelių namų maža šeimininkė“ (1915 m.). Rašytojas mirė 1916 m. lapkričio 22 d. Kalifornijoje. Kai kurie biografai tvirtina, jog jis nusižudė.

Džeko Londono kūriniai gerai žinomi lietuvių skaitytojui, jo apsakymų rinktinės buvo išleistos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (1926, ?1928–1929 m.), o tarybiniais metais net keturis kartus (1947, 1952, 1961, 1969 metais). 

Į lietuvių kalbą išverstas Džeko Londono romanas „Jūrų vilkas“ (1930, 1956, 1973 m.), apysakos „Baltoji iltis“ (1938, 1949 m.), „Smokas Belju“ (1957, 1985 m.), romanai „Martinas Idenas“ (1930–1931,1946,1964 m.), „Rytas aušta“ (1958 m.), „Mėnulio slėnys“ (1959 m.). Lietuvos televizija 1975 metais ekranizavo „Smoką Belju“.