Šarkos

 

Džeimis su Kirste, įsikėlę į pirmus bendrus savo namus, yra kupini gražiausių vilčių. Jie svajoja apie šviesią ateitį, ketina sukurti šeimą. Namo gyventojai atrodo įdomūs ir draugiški: siaubo romanų rašytojas, vidutinio amžiaus žolininkė ir Niutonai, sutuoktinių pora.

Iš pradžių visi kaimynai sutaria gerai, tačiau vėliau ima dėtis keisti dalykai. Prie Džeimio ir Kirstės buto durų numetamos pastipusios žiurkės, dieną naktį jie girdi bauginančius garsus. Vėliau per avariją sužalojamas Džeimio bičiulis, ir Džeimis su Kirste pasijunta tapę bauginimo objektais.

Šeima vis labiau stumiama į neviltį, tačiau Džeimis prisiekia kovosiąs — deja, jis nė nenutuokia, su kuo susidūrė...

 

„Šarkos“ yra baugus psichologinis trileris, kuriame pabaisos — ne vampyrai ar demonai, o paprasčiausi kaimynai. Tai košmaras, galintis ištikti kiekvieną.

 

Su kaimynais iš pragaro jus supažindins intriguojantis trileris, kurį apžvalgininkai ir skaitytojai vadina „dinamišku“, „keliančiu šiurpą“ ir nuo kurio „neįmanoma atsitraukti“.

Markas Edwardsas pasiekia tai, ko trokšta visi rašytojai — jis kuria personažus, kurie išties atrodo it gyvi, asmeniškai pažįstami žmonės. O tada sudaro jiems klaikiausias situacijas ir mes, negalėdami niekuo padėti, kenčiame kartu su jais. Edwardsas, pasitelkęs vietas, kurios atrodo saugios, perkeičia jas, išmuša tvirtą pagrindą mums iš po kojų. Taigi telieka įsitverti į knygą ir beviltiškai tikėtis geros pabaigos. „Šarkos“ turi kažką itin nerimastingo — būtent toks turėtų ir būti trileris. 

* Elizabeth Haynes

 

„Šarkos“ yra įtraukianti, klaustrofobiška ir bauginanti knyga. Skaitykite ją! Ir tada savo namuose įrenkite pačią moderniausią signalizaciją. 

* Helen Fitzgerald, „Riksmas“ autorė

 

Be galo įdomus romanas, kupinas intrigos, paslapties, baimės ir įtampos. 

* Kim, The Book Worm

 

Pasakojimo tėkmė įtraukia ir nepaleidžia, kol sužinai, kuo viskas baigiasi. 

* Lloyd Page

 

Jums tiesiog būtina žinoti, kas įvyks toliau, netgi jei šaukiate Džeimiui ir Kirstei, po paraliais, nešdintis iš ten! Primygtinai rekomenduoju šią knygą, tai jaudinantis ir daug džiaugsmo suteikiantis kūrinys. 

* Jonathan Hill

 

„Šarkos“ yra sumaniai sukonstruotas psichologinis detektyvas, įsirėžiantis į smegenis aibe klaustukų, priverčiančių susirūpinti dėl jūsų artimiausių kaimynų.

* Keith B. Walters

Mielas skaitytojau,

 

Dėkoju, kad perskaitei „Šarkas“ ir tikiuosi, kad tau patiko. Jei gali skirti man dar kelias minutes laiko, ketinu pasakoti apie šią knygą ir viliuosi atsakyti į kai kuriuos klausimus, kurie tau galėjo kilti. Po pirmojo „Šarkų“ leidimo sulaukiau daug elektroninių laiškų, žinučių ir apžvalgų. Esama nemažai pasikartojančių temų ir klausimų, kuriuos ketinu apžvelgti.

 

 

Jūs vis dar čia? Puiku! Tikrai tikiuosi, kad neatgrasiau jūsų įsigyti butą ar apartamentus arba nesugadinau santykių su kaimynais. Nors išties niekada nežinai, kieno kaimynystėje gyveni...

 

„Šarkos“ paremtos tikrais įvykiais, nutikusiais man baigiant trečiąją dešimtį — būnant tokio paties amžiaus kaip Džeimis ir Kirstė — nors, laimei, butą nuomojau. Gyvenau gimtajame mieste, pirmajame namo aukšte kartu su tuometine savo mergina. Tai buvo gražus Viktorijos laikų pastatas, padalytas į butus, aukštomis lubomis ir apsčiai natūralios šviesos. Ten pradėjau savo „rašytojo“ karjerą, nors iki pirmosios publikacijos turėjo praeiti dar ne vieneri metai. 

 

Vienintelis šio buto trūkumas buvo tas, kad apačioje gyveno du baisiai nemalonūs žmonės. Mano mergina, itin tykaus būdo, įsikėlė pirma ir tie kaimynai tučtuojau ėmė skųstis dėl triukšmo. Vos atsikrausčius man, prieš mus jie pradėjo rimtą vajų: rašė laiškus, kuriuose skundėsi dėl garso, keliamo „tualeto šepečio, makaluojamo po unitazą“ ir mano „įgrisusio žvengimo“ (matyt, juokiuosi per garsiai); siuntinėjo mums pikto pokšto vardan knygų siuntinius; kaišiojo nuorūkas po mūsų durimis; ironiška — leido garsią muziką, kuri užgoždavo mūsų televizorių. Taigi sukūrė atmosferą, kuri mus privedė prie nervų krizės ribos ir mūsų pačių namai tapo nemieli. 

 

Galiausiai išsikraustėme į daug gražesnę vietą ir tada man šovė į galvą mintis parašyti knygą. Kas, jei mūsų kaimynai būtų buvę kur kas blogesni? Kas atsitiktų, jei šią situaciją maksimaliai užaštrintume? Kaip aš būčiau reagavęs? Kiek toli galima nueiti siekiant sugriauti savo kaimynų gyvenimą?

 

Mane, Stiveno Kingo gerbėją, jau seniai masino mintis parašyti knygą apie priemiesčio siaubą, baisius dalykus, nutinkančius paprastiems žmonėms. Man kraupiausios istorijos yra ne apie vaiduoklius, vampyrus ar demonus, tačiau iš pažiūros paprastus žmones, darančius klaikius dalykus mieliems, padoriems tautiečiams. Šiaip ar taip, didmiesčiuose visada esi vos klyksmo atstumu nuo kokio nors psichopato. 

 

Pagrindinė „Šarkų“ tema yra savo lizdelio sukimas. Daugelis mūsų tai daro: susituokia arba gyvena kartu, įsigyja būstą, susilaukia vaikų, gyvena ganėtinai įprastą gyvenimą. Visa tai daro mus laimingus. Todėl vienas blogiausių galinčių nutikti dalykų — kai kažkas imasi tą lizdą griauti. 

 

Kurdamas „Šarkų“ siužetą, ėmiausi rašyti neatslūgstantį, vis didėjančios įtampos pasakojimą. Situacija kaskart blogėja, ir skaitytojas jaučia augantį siaubą. Žinai, kad įvyks kažkas baisaus — lyg tuose siaubo filmuose, kur pulkelis vaikų keliauja į miškus. Tačiau, reikia tikėtis, negali atitraukti akių. Kadangi knygą perskaitėte, jūs žinote, kas nutinka: blogiausia. Džeimio ir Kirstės istorija neturi laimingos holivudinės pabaigos. Ypač Džeimio. Kai kas išreiškė nepasitenkinimą dėl to, tačiau tai padariau tyčia: ši istorija turi rutuliotis iki neišvengiamos pabaigos be jokių triukų. Pramanyti pasakojimui laimingą siužeto posūkį būtų reiškę sukčiauti. Tai jau nebūtų toji istorija, kurią norėjau iškloti.

 

Kitas dažniausiai man užduodamas klausimas: „Kas iš tikrųjų atsitiko Polui?“ Šiuo atveju mano tikslas buvo leisti suprasti, kad Polas per avariją neteko savo sielos. Knygoje yra keletas epizodų, kurie gali būti antgamtiški ir turėtų priversti žmones klausti savęs, kas čia iš tikrųjų vyksta (prie to prieisiu visai netrukus).

 

Paprasčiausiai galėčiau paaiškinti, kad dėl patirtos galvos traumos pasikeitė Polo asmenybė ir tiek. Tai įmanoma ir išties atsitinka. Tačiau aš sąmoningai palikau šį neapibrėžtumą norėdamas, kad tai taptų diskusijų objektu. Norėjau, kad jums kiltų klausimas.

 

O kaip dėl kitų keistų romane vykstančių dalykų?

 

Pirma, ar Merė — ragana? Ne visai, nors ji domisi okultizmu. Liusė apkaltina Merę raganavimu norėdama, kad Džeimis su Kirste imtų sukti galvą, kas išties atsakingas už visus tuos keistus įvykius. Nori, kad jie jaustų paranojišką baimę. Būtent todėl viena iš piktai pokštaujant atsiųstų jiems knygų buvo apie satanizmą. 

 

Antra — Kirstės sapnai. Ji su Leticija sapnuoja tokį patį sap-ną apie meduolinį namelį. Juk tai tikrai neįmanoma? Esama dviejų paaiškinimų: pirma, Liusė galėjo siųsti moterims tokias pat mintis, kurios išprovokuodavo vienodus sapnus. Tačiau man taip pat patinka mintis, kad pastatuose gali išlikti ankstesnių gyventojų, jų minčių ir veiksmų aura. Ar daug kas norėtų įsigyti namą, kuriame buvo įvykdyta žmogžudystė? Žmonės dėl to yra prietaringi — ir, galimas daiktas, teisūs...

 

Trečia, iš kur tas keistas kvapas? Aš įsivaizdavau jį kaip sieros kvapą. Jis simbolizuoja Liusės ir Kriso blogį. Persunkia visą pastatą. Arba galbūt esama dar grėsmingesnės priežasties. Gal Niutonai savo bute yra palaidoję kažkieno lavoną...

 

Taip pat skaitytojams maga sužinoti apie Liusę. Kas jai nutiko knygos pabaigoje? Na, nors kita mano knyga „Nes ji mane myli“ nėra „Šarkų“ tęsinys, jos puslapiuose ketinu atskleisti Liusės likimą. Galimas daiktas, jis jus nustebins...

 

Manęs taip pat dažnai teiraujasi dėl sekso scenų. Įtraukiau jas, nes tai yra svarbi Džeimio ir Kirstės santykių dalis ir vaidina lemiamą vaidmenį klostantis siužetui ir yrant jų laimei. Liusė ir Krisas suduoda smūgį jų seksualiniam gyvenimui — skundais ir įrašais — ir pirmosiomis dienomis bute džiugesio kupiną Džeimio ir Kirstės aistrą pakeičia kažkas slogesnio, kol galiausiai geismo visai nelieka.

 

 

Darsyk dėkoju, kad perskaitėte „Šarkas“. Jei norite manęs ko nors pasiteirauti dėl knygos ar tiesiog pasilabinti, galite susisiekti su manimi Facebook.com/vossandedwards arba Twitter@mredwards. Visada su džiaugsmu skaitau skaitytojų laiškus ir atsakau į juos. 

 

Ir jei šįvakar už durų rasite kokią pastipusią žiurkę, nesapnuokit košmarų. Tai tiesiog negyva žiurkė.

 

Veikiausiai.

 

Su geriausiais linkėjimais,

Mark Edwards