Rekomenduojame 9789955133001_kol-nenuejau-miegot_1447235472-ed2ce611f8a19a71c0ed3171e18f2596.jpg
Skaityti ištrauką

Kol nenuėjau miegot

S.J. Watson
Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė
15x22x3,8 cm, 448 p., kietas viršelis, aplankalas,
Jotema, 2015 m.
ISBN 978-9955-13-554-8
Ryte Kristina nubunda svetimame miegamajame, greta nepažįstamo vyro. Pažvelgusi į veidrodį nustėrsta, nes jos atspindys atrodo pasenęs dviem dešimtmečiais. Veidrodžio pakraštyje priklijuota nuotrauka žmogaus, šalia kurio ji pakirdo, su prierašu: „Benas, tavo vyras.“

Po patirtos, kaip pati mano, automobilio avarijos, Kristina suserga tam tikra amnezijos forma, todėl geba prisiminti tik pastarąsias 24 gyvenimo valandas. Kasryt atsibunda užmiršusi savo biografiją ir privalo ją sužinoti iš naujo: kas toks yra sutuoktinis Benas, kas tokia ji pati, kur jie gyvena, ar turi vaikų.

Romano pagrindą sudaro dienoraštis, kurį rašyti paskatina daktaras Nešas, be jos vyro Beno žinios tiriantis Kristinos negalią. Užrašai tampa vieninteliu į praeitį vedančiu keliu; kiekvieną rytą jai, suprantama, tenka priminti apie dienoraštį; antraip Kristina nė nežinotų, kad ji egzistuoja.

Rašymas padeda atskleisti pamirštus dalykus — tarkim, kad ji buvo išleidusi romaną. Benas nuslėpė tiek šį, tiek kitus reikšmingus jos gyvenimo faktus. Kodėl elgiasi kaip rūpestingas globėjas, pasakojantis iškarpytą žmonos gyvenimo versiją, kad jos neįskaudintų? Ar manipuliuoja jos pasaulio suvokimu — pasaulio, kurio perprasti neleidžia atminties stoka ir kuris, regis, slepia aibę apgaulių.
Rašytojas S.J. Watsonas gimė 1971 m. Stauerbridže, Vakarų Midlandso grafystėje. Birmingamo universitete baigė medicinos studijas ir dirbo įvairiose Londono ligoninėse. Vakarais ir savaitgaliais rašydavo. 2009 m. Watsonas buvo priimtas į Fabero akademiją, į pirmą „Parašyk romaną“ kursą. Tuomet ir gimė jį išgarsinusi knyga. Debiutinis S.J. Watsono romanas „Kol nenuėjau miegot“ (Before I Go To Sleep) pasirodė 2011 m. ir iškart tapo tarptautiniu bestseleriu — iki šiol jis jau išverstas į 39 kalbas. Tais pačiais metais režisierius Ridley Scottas nusprendė šį romaną ekranizuoti.
Geriausias debiutinis romanas, kurį kada nors esu skaičiusi.
* Tess Gerritsen

Išskirtinis trileris, neleidžiantis nurimti nervams net užvertus paskutinį puslapį.
* Dennis Lehane, „Kuždesių sala“ autorius

Ypač gerai sukurta knyga... Struktūra tokia įspūdinga, kad ji bemaž atitraukia dėmesį nuo rašymo kokybės. 
Guardian

S.J. Watson debiutas pataiko tiesiai į dešimtuką... nuostabiai elementarus... neiškrenta iš galvos. 
Financial Times Weekend

Įtemptas, gąsdinantis romanas, kuris įkalina skaitytoją geležiniuose gniaužtuose. 
Woman & Home

Trikdantis, intriguojantis trileris... prikaustanti knyga. 
Marie Claire 

Puikus tempas, giliamintiškas esminis klausimas, kiekviename puslapyje vyraujanti įtampa ir įtikinanti pabaiga. 
* Anita Shreve 

Nuostabus pirmasis romanas — šauniai parašytas, tikrai šiurpinantis ir psichologiškai labai įtaigus. Geresnių trilerių pasirodo retai. Knyga mane pakerėjo, perskaičiau ją vienu prisėdimu. 
* Joanne Harris 

Knyga ambicinga, struktūriškai įstabi ir pribloškia savo idėja. Visais atžvilgiais nepriekaištingi trileriai išleidžiami retai, bet toks apibūdinimas neabejotinai tinka šitam romanui! 
* Sophie Hannah 

Debiutas, kuris išmuša iš vėžių ir pateikia labiausiai gąsdinantį klausimą — kas jums lieka, kai prarandate save? 
* Val McDermid 

Išties fantastiškas debiutas. Pagrindinės veikėjos, Kristinos, portretas nupieštas meistriškai. Knyga mėgavausi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. 
* Mo Hayder
Psichologinis suklastotos atminties trileris

Minutėlę pabandykite įsivaizduoti, kad praradote atmintį. Bet kokio tipo ar stadijos — trumpalaikę ir ilgalaikę, aktyviąją ir pasyviąją, epizodinę, semantinę ar procedūrinę. Visiškai. Sunku, bet apytikriai įmanoma įsivaizduoti, kaip tokiu atveju jūsų gyvenimas pavirsta į akimirksnį trunkančių, tarpusavy visiškai nesusijusių epizodų virtinę. Tokią būseną tikriausiai būtų sunku netgi gyvenimu pavadinti, nes egzistencija prarastų bet kokią prasmę ir žmogiškąjį pavidalą. Nebebūtų jokios reikšmės, ar egzistuojame būtent tą vienintelę akimirką, ar metus, ar ištisus dešimtmečius. O ką jau kalbėti apie žmonijos istorinės, kolektyvinės patirties atmintį.

Britų rašytojas S.J. Vatsonas (Watson) sumanė atlikti eksperimentą ir minėtą sunkiai įsivaizduojamą akimirksnį praplėsti nuo ryto iki vakaro — maždaug tiek, kiek trunka žmogaus aktyvusis paros metas. Tokie laiko rėmai jau suteikia kur kas daugiau erdvės patyrinėti ir pafantazuoti apie psichologinę individo būseną sutrikus atminčiai — vienam iš stebuklingiausių ir paslaptingiausių žmogaus sąmonės komponentų.

Kaip rašytojas tą padarė? Šiemet vienu metu daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, pasirodžiusiame romane „Kol nenuėjau miegot“ jis papasakojo nepaprastą moters, Kristinos Lukas, sergančios ypatinga amnezijos forma, istoriją. Keturiasdešimties su viršum moteris, kaip jai aiškinama, kadaise autoavarijoje patyrė sunkią galvos traumą. Ji kas rytą prabunda visiškai neprisimindama pastarųjų savo dvidešimties gyvenimo metų, netgi kaskart išgyvena sukrėtimą išvydusi savo atvaizdą veidrodyje – gerokai senesnės moters, nei ji iš tiesų žino ir jaučiasi esanti — mat jaunystės laikų patirties nuotrupas, tegu ir labai epizodines, jos sąmonė tebėra išlaikiusi. Bet kaip ji pragyveno šiuos kelis dešimtmečius? Ką veikė? Kokia jos profesija? Ar turėjo vaikų? Galų gale, kas yra jos vyras, kuris miega kartu su ja lovoje? Visa tai išsiaiškinti Kristina teturi vieną dieną — tol, kol nenueis miegot, nes atsibudusi ji vėl nieko neprisimins, kitą rytą vėl patirs tą patį sukrėtimą ir jai vėl teks iš naujo, kam nors padedant, rekonstruoti savo ankstesnį gyvenimą, kad... vakare atsigulusi į lovą ir pamiegojusi vėl jį pamirštų.

Situacija be galo paranki modeliuoti įvairias netikėtas psichologines situacijas ir sąmonės būsenas — juk moteris kaskart tarsi įmetama į jai svetimą pasaulį ir jos elgsena, jausmai, emocijos tokiomis keistomis aplinkybėmis reiškiasi prieš skaitytojo akis nelyginant savotiškoje psichologinėje laboratorijoje. Tą rašytojas ir daro: fiksuoja savo veikėjos nuostabą, sąmyšį, išgąstį, nusivylimą, nervinę įtampą, tarsi prityręs psichoterapeutas įsijausdamas į tikėtinus tokioje situacijoje atsidūrusio žmogaus potyrius.

Ir vis dėlto S.J. Vatsono „Kol nenuėjau miegot“ psichologinis lygmuo, nors ir labai reikšmingas, knygoje nėra savitikslis, paprasčiau tariant, visų pirma tai yra romanas, o ne koks nors populiariosios, įdomiosios, šviečiamosios ar juolab mokomosios psichologinės literatūros veikalas. Romanas be galo įdomus ir „įtrauklus“, kaip rašoma knygos viršelio anotacijoje. 

Jau ir šiaip patologiškai komplikuotą Kristinos situaciją dar labiau sujaukia detektyvinė istorija, į kurią jinai įtraukiama po išskirtinę amneziją sukėlusios traumos. Negana to, kad moterį slegia sunkiai įmanoma kasdienė užduotis iš naujo prisiminti ir įsisąmoninti ją supantį pasaulį bei pastarajame suvokti save pačią, Kristina dar yra apgaudinėjama, klaidinama, jos praeitis klastojama. Ar jos vyras Benas, šalia kurio kasryt prabunda — tikrai jos vyras? Ar jos sūnus Adamas, kaip jai teigiama, žuvęs Afganistane, tikrai yra miręs? Ir apskritai ar įvyko jos negalią lėmusi autoavarija, kaip jai aiškinama? Tai kas tuomet nutiko iš tiesų? Pamažu Kristina ima viskuo abejoti ir paskatinta gydytojo psichiatro pradeda rašyti dienoraštį, kurį turi slėpti nuo aplinkinių.

Bet jos užrašai dosniai atveriami romano skaitytojui ir sudaro didžiąją knygos dalį. Painūs Kristinos sąmonės vingiai ir dar painesnės jos gyvenimo aplinkybės įtraukia, pakeri ir sykiais užima kvapą tarytum skriejant amerikietiškais kalneliais — skaitydamas šią knygą, tarpais pajunti svaigstant galvą, nes veikėjos išgyvenamai tave persmelkia bemaž fiziškai.

Apibendrinant derėtų atkreipti dėmesį, kad S.J. Vatsonui pavyko išgauti ganėtinai originalią, šiuolaikinį gyvenimo tempą atitinkančią stilistiką. Romaną „Kol nenuėjau miegot“ būtų galima apibūdinti kaip psichologinį, tačiau toks vertinimas įprastai asocijuojasi su klasikiniu psichologizmu literatūroje — lėtai slenkančiu veiksmu, plačiais veikėjų apmąstymais ir svarstymais — o mūsų atveju yra atvirkščiai: kūriniui suteikiamas intriguojančio trilerio pagreitis, tik „gaudymą ir šaudymą“ čia atstoja svaiginami sąmonės vingiai, o detektyvinę romano įtampą palaikančiai mįslei suteikiama ne vien plokščia kriminalinė, bet ir psichologinės dramos dimensija. Regis, čia yra viskas, ko reikia nūdieniam skaitytojui, ieškančiam nebanalios, tačiau kartu ir nenuobodžios skaitymo pramogos.

Jonas Vabuolas