Naujos knygos kaladeliu-berniukas_1476957739-4a4d0e8cc8e542a171ed0506e01b3898.jpg
Skaityti ištrauką

Kaladėlių berniukas

Keith Stuart

Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė
15x22x3,5 cm, 416 p., kietas viršelis, aplankalas,
Jotema, 2016 m.
ISBN 978-9955-13-627-9

9.50 €
x
Galite įsigyti
„Kaladėlių berniukas“ pakeis arba bent jau pakoreguos jūsų požiūrį į vaikams skirtus kompiuterinius žaidimus.
 
Sutuoktinių Alekso ir  Džodės šeimą ištinka dramatiška krizė, kurios pagrindinė priežastis ne itin sunkia autizmo forma sergantis jųdviejų sūnus Semas. Aleksas, taip ir nesugebėjęs rasti bendros kalbos su užsisklendusiu savyje, sunkiai prognozuojamo elgesio aštuonmečiu Semu ir pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių šeimoje, palieka ją ir kuriam laikui apsistoja pas vaikystės laikų bičiulį.

Leisdamas viengungio dienas, apmąstydamas praeitį ir tiktai retsykiais pasimatydamas su sūnumi, Aleksas su Semu netikėtai įsitraukia į vaikišką kompiuterinį žaidimą Minecraft, suteikiantį galimybę bendrai kurti alternatyvią tikrovę, tik jiedviem priklausantį įsivaizduojamą pasaulį. Žaidimas, į kurį Aleksas kaip ir dauguma suaugusiųjų ir pradžių žiūrėjo su nepasitikėjimu ir netgi  priešiškai, suartina tėvą su sūnumi, padeda suprasti vienas kitą ir netgi atveria šviesias jų tarpusavio santykių bei tolesnio gyvenimo perspektyvas. 
 
2012 metais mano sūnus Zakas buvo diagnozuotas pagal autizmo spektrą. Mums su žmona ši žinia nebuvo netikėta — mudu jau žinojome, kad jis kitoks, nebendraujantis, nerimastingas, įpročių valdomas. Ir vis dėlto nuosprendis mus pribloškė. Tėvai visada puoselėja dideles viltis ir ambicijas dėl savo vaikų ateities, bet iš tikro svarbiausia padaryti taip, kad vaikas būtų laimingas, kad galėtum bendrauti su juo. Kartais nežinodavome, ar mums tai pavyks.

Bet tuomet Zakas, jo brolis ir aš atradome kompiuterinius žaidimus, ir ypač Minecraft.

Aš visada juos žaidžiau, o nuo 1995 metų pradėjau apie juos rašyti. Pirmiausia savo straipsnius ėmiau spausdinti specializuotuose žurnaluose, tokiuose kaip Edge ir PC Gamer, o pastaruosius dešimt metų dirbu kompiuterinių žaidimų redaktoriumi Guardian laikraštyje. Kol nebuvo Zako, aš net neįtariau, koks galingas kūrybinis įrankis yra kompiuteriniai žaidimai, skirti visai šeimai. „Kaladėlių berniukas“ — pasakojimas apie tėtį, kuris nori bendrauti su savo vaiku, sergančiu autizmu, apie tėtį, nebemokantį žaisti. Tai istorija apie susitaikymą, apie buvimą vaiku — būtent taip Keithas sužinojo, kas jo gyvenime yra svarbiausia, pradedant savo sūnumi. 
 
Per visą savo karjerą rašydamas apie kompiuterinius žaidimus, meną, filmus ir muziką, aš nuoširdžiai tikėjau veiksminga šių potyrių galia. Mudu su žmona susipažinome per grandžo muziką ir avangardinius filmus. Su sūnumi pradėjome bendrauti žaisdami, ypač Minecraft. Dažnai tėvai daro įtaką vaikams pasirenkant veiklos sritį, bet šioje knygoje norėjau pabrėžti, kaip svarbu kartu su vaiku paimti į rankas valdymo pultelį (ar kamuolį, ar lėlę) ir žaisti. Ši istorija pasakoja apie tai, kaip svarbu mokėti žaisti. Tik taip išmokau kalbėti su sūnumi. Tik taip savo gyvenime išmokau svarbiausių dalykų.
Kai mūsų sūnui Zakui suėjo dveji, mudu su žmona perskaitėme, kad jo amžiaus vaikai turi mokėti apie penkiasdešimt žodžių. Zakas galėjo pasakyti tik dešimt. Tai buvo pirmas ženklas, kad kažkas negerai. Na, gal tai ir nebuvo pirmas ženklas. Kaip ir Semas, šios knygos berniukas, Zakas irgi visąlaik verkė — tikrai visąlaik. Per pirmuosius trejus metus nemanau, kad buvo bent viena naktis, kai galėjome nepažadinti išsimiegoti. Nuo vakaro iki pat ryto mes turėdavome keltis po kelis kartus. Jis sunkiai leisdavosi raminamas. Net ir kūdikiu būdamas, jis buvo labai nerimastingas.
 
Tik kai jam suėjo septyneri, pagal autizmo skalę jam buvo nustatyta diagnozė. Bet jau ir anksčiau mes buvome visiškai tuo tikri. Jo kalba ir darbinė atmintis buvo labai ribotos, jis negalėjo pakęsti bet kokių dienotvarkės pokyčių, sunkiai bendravo, bijojo eiti į mokyklą. Bet kol mes keliavome ilgu ir vingiuotu problemos suvokimo keliu, atsitiko dar kai kas.
Aš uždirbu pragyvenimui rašydamas apie kompiuterinius žaidimus, todėl namuose pilna žaidimų ir konsolių. Nuo dvejų metų amžiaus jis užsilipęs man ant kelių pamėgo žaisti paprasčiausius žaidimus — jam tiesiog patikdavo spaudinėti valdymo pultelio mygtukus ir stebėti, kaip ekrane keičiasi paveikslėliai. Kai Zakui buvo septyneri, aš parsisiunčiau Minecraft, statybas imituojantį žaidimą, kurį sukūrė Markusas „Notchas“ Perssonas švedų žaidimų studijai „Mojang“.

Minecraft nėra tikras žaidimas pagal griežtą kompiuterinių aidimų apibrėžimą. Tai daugiau kaip „Lego“, tik čia veiksmas vyksta didžiuliame kraštovaizdyje, kurį galima tyrinėti ir keisti. Jame galima statyti, griauti, kasti duobes, gaudyti naminius gyvulius, žudyti pabaisas, bet, svarbiausia, tau nesakoma, ką privalai daryti. Darai tai, ką nori.

Zakas buvo sužavėtas. Kartu su savo broliu Albiu jis sėdėdavo prie kompiuterio tiek, kiek mes leisdavome, ir klajojo po dantytus tyrlaukius, iš virtualių kaladėlių statė pašiūres, kasinėjo ir ieškojo tauriųjų metalų ar geležies. Buvo nuostabu matyti jį laimingą, įsitraukusį į veiklą, kuriai jis buvo toks pat sumanus, kaip ir jo brolis ar draugai, nė kiek ne prastesnis. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad jis mokėsi — prisigaudė naujų žodžių, mėgo pasakoti apie savo statybas ir ateities planus. Paklaustas apie mokyklą ar apie tai, kaip jaučiasi, Zakas paprastai atsakydavo vienu ar dviem žodžiais, arba pečių gūžtelėjimu, o kartais ir visai nekreipė į klausimą dėmesio. Bet paklaustas apie Minecraft, jis net nušvisdavo. Mums atsivėrė akys.

Stebuklinga Zako patirtis, žaidžiant šį žaidimą, paskatino mane parašyti knygą. Man norėjosi papasakoti apie tai, kokią didžiulę įtaką Minecraft turėjo mano sūnui, kaip žaidimas padėjo surasti jam saviraiškos būdų ir, svarbiausia, kaip leido suprasti save ir savo ypatingumą. Per kelerius medicininių tyrimų, gydymo, klausos patikrų metus Zako problema pasidarė vienintele mūsų gyvenimo prasme. Per Minecraft žaidimą mes pamatėme, kad vaikas turi gerą humoro jausmą ir lakią vaizduotę, yra nepaprastai imlus. Taip mes susipažinome su savo sūnumi.

Žinoma, Semas nėra Zakas. Tačiau daug kas knygoje paimta iš mūsų gyvenimo ir nuotykių. Esu daug rašęs Guardian laikraštyje apie Zaką ir Minecraft žaidimą ir kaskart gaudavau daug laiškų iš tėvelių, auginančių vaikus, sergančius autizmu ar esančius šiek tiek kitokius nei visi. Laiškuose dalijamasi patirtimi, palengvėjimu ir džiaugsmu, kurį mes išgyvenome, kai Zakas įsitraukė į žaidimą ir ėmė juo naudotis kaip būdu savo mintims perteikti. Kompiuteriniai žaidimai negali pasigirti gera reputacija. Mes dažnai galvojame apie juos kaip apie draustiną ar ribotiną veiklą. Tačiau jie dažnai suteikia erdvę žmogui mokytis, dalytis patirtimi ir kurti be apribojimų ar aplinkinių smerkimo.

Šiuo metu Zakas mokosi vidurinėje mokykloje, ir nors daug kuo atsilieka nuo savo bendraamžių, jam neprastai sekasi. Svajojame, kad kada nors ateityje jis sukurs savo nuosavą kompiuterinį žaidimą — jis neabejotinai turi tam gabumų. Tačiau kad ir kokia būtų Zako ateitis, aš niekada nepamiršiu jo pažinties su Minecraft ir kaip šis žaidimas jį įtraukė bei leido pasijusti saugiam. Gyvenimas sustato daug užtvarų žmonėms, besiskiriantiems nuo kitų. Didžiulė vertybė yra bet kokia priemonė, leidžianti mums pažinti juos, kitokius nei mes. Apie tai ir yra mano knyga.
 
Keith Stuart
2016, kovas

Jums gali patikti